Hadeeth Cards
Da'wa cards that highlight great meanings from the noble prophetic hadiths in a simple style and attractive display that helps the Muslim to have a deeper understanding of his religion in an easy way
All
Abdullah Ibn Aš-Šikhir (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė: Iškeliavau su Bani Amir žmonių grupe pas Allaho Pasiuntinį (ramybė ir Allaho palaima jam). Mes sakėme: „Tu esi mūsų vadovas“. Jis pasakė: „Vadovas yra Allahas“. Mes pasakėme: „Tu esi geriausias tarp mūsų palaiminimu ir didžiausias tarp mūsų dosnumu“. Jis atsakė: „Sakyk, ką nori pasakyti, arba dalį to, ką nori pasakyti, bet (pagirdamas mane) neleisk, kad šėtonas tave sugundytų perdėti.“
Perdavė Abu Daūd ir Achmed
Grupė žmonių atėjo pas Pranašą ir, pasiekę jį, pasakė (pagirdami jį) kai kuriuos žodžius, kurie jam nepatiko. Jie pasakė: „Tu esi mūsų vadovas“. Bet Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) jiems atsakė: „Vadovas yra Allahas“. Allahas turi visišką valdžią Savo kūriniams ir jie yra Jo vergai. Jie taip pat sakė: „tu esi geriausias iš mūsų palaiminimu ir aukščiausias tarp mūsų pagal rangą, garbę ir nuopelnus, tu esi didžiausias tarp mūsų dosnumu ir daugiausiai dovanojantis bei kilniausias tarp mūsų“. Tada Pranašas patarė jiems sakyti tai, ką jie paprastai sako be pagyrimo ir nebūti šėtono tempiamiems į perdėjimus ir meilikavimus, kurie veda į tai, kas draudžiama kaip širk bei to preliudiją.
Ibn Abbas (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė: Akaba dienos rytą, kai Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) buvo ant savo kupranugarės, jis pasakė: „Prirink man akmenukų“. Taigi, aš jam surinkau septynis akmenukus, kurie buvo akmenukų, naudojamų svaidant pirštais, dydžio. Jis pradėjo juos kratyti rankoje ir tarė: „Naudokite tokius akmenukus“. Tada jis pasakė: „O žmonės, saugokitės nesaikingumo religijoje, nes tie prieš jus buvo pasmerkti dėl nesaikingumo religijoje.“
Perdavė Ibn Madža, An-Nasa-i ir Achmed
Ibn Abbas (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad jis buvo su Pranašu (ramybė ir Allaho palaima jam) Nahr dienos, Džamratul-Akaba užmėtymo akmenimis rytą per atsisveikinimo hadžą. Pranašas įsakė Ibn Abbas surinkti akmenukus, skirtus užmėtyti (džimar), todėl jis surinko jam septynis akmenukus, kurių kiekvienas buvo avinžirnio arba lazdyno riešuto dydžio. Pranašas įsidėjo juos į delnus, tada pakratė ir tarė : ,,Meskite akmenukus, kurių dydis prilygsta šiems". Tada Pranašas perspėjo dėl nesaikingumo, griežtumo ir ribų peržengimo religiniuose reikaluose, nes ankstesnes tautas sunaikino nesaikingumas, perdėjimas ir griežtumas religiniuose reikaluose.
Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Nėra jokio užkrato ir nėra jokio blogo ženklo paukščiuose, nėra jokio blogo ženklo pelėdoje, nėra jokio blogo ženklo Safar mėnesį. Bėk nuo raupsuotojo, tarsi bėgtum nuo liūto.“
Bendru sutarimu
Pranašas paaiškino kai kurias džahilijos praktikas, įspėdamas ir pabrėždamas faktą, kad viskas yra Allaho rankose ir niekas nevyksta, o tik pagal Jo įsakymą ir potvarkį. Šios praktikos yra: Pirma: žmonės džahilijos laikais manė, kad liga yra užkrečiama savaime. Tačiau Pranašas uždraudė tokį tikėjimą, kad liga gali būti natūraliai perduodama iš vieno sergančio kitam, nes Allahas yra visatos Valdovas ir tas, kuris siunčia ligą ir ją pašalina, ir tai vyksta tik pagal Jo valią ir nutarimą. Antra: džahilijos laikų žmonės, išvykdami į kelionę ar prekybą, priversdavo paukštį skristi. Jei paukštis skrisdavo į dešinę, jie tai laikydavo geru ženklu, o jei skrisdavo į kairę - blogu ženklu, ir grįždavo atgal. Pranašas uždraudė tokį paukščių laikymą blogu ženklu ir aiškiai pasakė, kad tai klaidingas įsitikinimas. Trečia: džahilijos žmonės sakydavo, kad jei pelėda nutupia ant namo, jo gyventojus ištiks nelaimė, bet vėlgi Pranašas uždraudė tuo tikėti. Ketvirta: jis uždraudė Safar mėnesį, kuris yra antras mėnulio kalendoriaus mėnuo, laikyti blogu ženklu. Buvo sakoma, kad „Safar“ yra gyvatė skrandyje, kuri pažeidžia galvijus ir žmones, ir jie teigė, kad ji užkrečiama labiau nei niežai; tačiau Pranašas paneigė tokį įsitikinimą. Penkta: jis įsakė pasitraukti toli nuo sergančio raupsais, kaip ir nuo liūto dėl atsargumo ir saugumo. Raupsai - liga, ardanti žmogaus organus.
Anas Ibn Malik (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Nėra adva ir tijara, o man patinka optimizmas.“ Buvo sakoma: kas yra optimizmas? Jis atsakė: „Geras žodis.“
Bendru sutarimu
Pranašas pranešė apie klaidingus įsitikinimus, egzistavusius Džahilijos laikais, kai žmonės tikėjo, kad liga nuo sergančiųjų perduodama kitiems savaime, o ne dėl Allaho išankstinio paskyrimo. Ir kad tijara (pesimizmas) taip pat yra klaidingas įsitikinimas. Tai reiškia, kai žmonės mano, kad kažkas, ką išgirdo ar matė ( paukščiai, gyvūnai, sužeisti žmonės, skaičiai, dienos ar kažkas kita) yra blogas ženklas. Džahilijos laikais buvo plačiai paplitęs ateities spėjimo tipas (tijara), siejamas su paukščiais (tajr). Kai kas nors ruošėsi į kelionę, sudaryti prekybos sandorį ir panašiai, paleisdavo paukštį: jei jis skrenda į dešinę, laiko tai geru ženklu ir įvykdo savo planą, o jei skrenda į kairę, tada laiko tai blogu ženklu ir atsisako įgyvendinti savo planus. Pranašas pasakė, kad jam patinka optimizmas, reiškiantis džiaugsmą, kuris įskiepijamas žmogui, kai jis girdi gerus žodžius, verčia jį galvoti apie Viešpatį ir tikėtis gero iš Jo.
Al-Bara (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė: Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) apie Ansar ([jo] Rėmėjus) pasakė: „Juos myli tik tikintysis, o jų nekenčia tik veidmainis. Allahas myli tą, kas juos myli, ir nekenčia to, kas jų nekenčia.“
Bendru sutarimu
Pranašas pranešė, kad meilė jo Rėmėjams iš Medinos žmonių yra tobulo tikėjimo požymis, atsižvelgiant į jų pirmenybę remiant islamą ir Pranašą ir jų norą priglausti musulmonus bei aukoti savo turtą ir gyvybes vardan Allaho; o nekęsti jų yra veidmainystės požymis. Tada Pranašas paaiškino, kad Allahas myli tą, kuris myli Ansar, ir nekenčia to, kuris jų nekenčia.
Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Laikykitės saikingumo ir stenkitės elgtis teisingai, ir žinokite, kad niekas iš jūsų nebus išgelbėtas savo darbais.“ Žmonės paklausė: „Allaho Pasiuntiny, net tu?“ Jis atsakė: „Net aš – jei tik Allahas neapgaubs manęs savo gailestingumu ir malone.“
Bendru sutarimu
Pranašas ragina kompanjonus stengtis daryti gerus darbus ir bijoti Allaho pagal savo galimybes, vengiant tiek pertekliaus, tiek aplaidumo. Jis kviečia elgtis teisingai, būti nuoširdžiais prieš Allahą ir sekti suna, kad darbai būtų priimti ir taptų priežastimi gauti Visagalio gailestingumą bei malonę. Tada jis jiems pranešė, kad niekas iš jų nebus išgelbėtas vien tik darbais: būtinai reikalinga Allaho malonė. Jie paklausė: „Allaho Pasiuntiny, ar net tavo darbai neišgelbės tavęs, nepaisant tavo statuso?“ Jis atsakė: „Net aš, jei tik Allahas neapgaubs manęs savo gailestingumu ir palaiminimu.“
Abdullah Ibn Masūd (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Kiekvienam pranašui, kurį Allahas siuntė prieš mane tam tikrai tautai, turėjo savo pasekėjus ir bendrininkus, kurie sekė jo suna ir vykdė jo įsakymus. Po jų ateidavo žmonės, kurie kalbėdavo tai, ko nedarė, ir darydavo tai, kas jiems nebuvo įsakyta. Kas kovoja prieš juos savo ranka, tas yra tikintysis; kas kovoja prieš juos žodžiais, tas yra tikintysis; kas kovoja prieš juos širdimi, tas yra tikintysis; o po to nėra tikėjimo net ir garstyčios grūdo svorio.“
Perdavė Muslim
Pranašas pranešė, kad kiekvienas pranašas, kurį Allahas siuntė tautoms prieš jį, turėjo artimus draugus, šalininkus ir nuoširdžius kovotojus iš savo tautos, kurie buvo pajėgūs perimti jo pareigas po jo mirties, laikydamiesi jo vadovavimo ir įsakymų. Šie teisingi pirmtakai vėliau buvo pakeisti žmonių, kurie neturėjo gėrio: jie kalbėjo tai, ko nedarė, ir darė tai, kas jiems nebuvo įsakyta. Kas kovoja prieš juos savo ranka, tas yra tikintysis; kas kovoja prieš juos žodžiais, tas yra tikintysis; kas kovoja prieš juos širdimi, tas yra tikintysis, tačiau po to nėra tikėjimo net garstyčios grūdo svorio.
Džabir Ibn Abdilliah (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Man buvo suteikti penki dalykai, kurių niekas prieš mane nebuvo gavęs: man buvo suteikta pergalė per baimę iš vieno mėnesio kelionės atstumo; žemė man buvo padaryta mečete ir apsivalymo priemone, tad bet kuris mano bendruomenės žmogus, kuriam ateina maldos laikas, turėtų melstis; karo grobis man buvo padarytas leistinu, nors anksčiau niekam nebuvo leistinas; man buvo suteikta užtarimo teisė; o pranašai anksčiau buvo siunčiami tik savo tautai, o aš buvau siųstas visiems žmonėms.“
Bendru sutarimu
Pranašas pranešė, kad Allahas jam suteikė penkias privilegijas, kurių nė vienas ankstesnis pranašas nebuvo gavęs. Pirma: buvau padarytas nugalėtoju per baimę, kuri buvo įdėta į mano priešų širdis, nors mus skyrė mėnesio kelionės atstumas. Antra: žemė buvo padaryta mums garbinimo vieta, kurioje galime melstis bet kur, ir ji buvo padaryta mums apsivalymo priemone, kai nėra vandens. Trečia: karo grobis, kurį musulmonai paima kariaudami su netikinčiaisiais, buvo padarytas mums leistinu. Ketvirta: man buvo suteikta didžioji užtarimo teisė, kad išlaisvinčiau žmones iš Teismo dienos siaubo. Penkta: „Aš buvau siųstas visai kūrinijai“ – žmonijai ir džinams, skirtingai nei ankstesni pranašai, kurie buvo siunčiami tik savo tautoms.
Haris Ibn Vahb Al-Khuzai (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad girdėjo Pranašą (ramybė ir Allaho palaima jam) sakant: „Ar papasakoti jums apie rojaus gyventojus? Kiekvienas silpnas žmogus, į kurį kiti žiūri iš aukšto – jeigu jis prisiektų Allaho vardu, Jis išpildytų jo priesaiką. Ar papasakoti jums apie pragaro gyventojus? Kiekvienas žiaurus, godus ir arogantiškas žmogus.“
Bendru sutarimu
Pranašas papasakojo apie kai kurias rojaus gyventojų ir pragaro gyventojų savybes. Dauguma Rojaus gyventojų yra: „kiekvienas silpnas žmogus, į kurį kiti žiūri iš aukšto“ – tai yra nuolankus ir atsidavęs Visagaliui Allahui žmogus, kuris taip nusižemina prieš Jį, kad kiti gali jį lengvai nustelbti ar net niekinti. Tačiau jei toks žmogus, nusižeminęs Allahui, prisiekia Jo vardu, tikėdamasis Jo dosnumo, Allahas išpildo jo priesaiką ir atsako į jo prašymus ir maldas. Dauguma pragaro gyventojų yra kiekvienas „utul“ – žiaurus, šiurkštus, įžūlus ginčininkas arba nepadorus žmogus, kuris nedaro jokio gėrio; „džavad“ – godus, išpuikęs žmogus, linkęs persivalgyti, turintis didelį kūną, vaikštantis pasipūtęs ir besielgiantis blogai; ir „mustakbir“ – arogantiškas, atmetantis tiesą ir žiūrintis į kitus iš aukšto.
