Hadeeth Cards
Da'wa cards that highlight great meanings from the noble prophetic hadiths in a simple style and attractive display that helps the Muslim to have a deeper understanding of his religion in an easy way
All
Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė sakęs: Rašto žmonės (judėjai ir krikščionys) skaitydavo Torą hebrajų kalba ir aiškino musulmonams arabiškai. Taigi, Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) tarė: „Nei tikėkite, nei netikėkite Rašto žmonėmis, o pasakykite: {Mes tikime Allahą ir tuo, kas buvo mums apreikšta,} [Koranas, sūra „Karvė“ 2:136].“
Perdavė Al-Bukhari
Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) perspėjo savo žmones, kad neapsigautų tuo, ką Rašto žmonės praneša savo knygose. Pranašo gyvenimo metu judėjai skaitė Torą hebrajų, judėjų, kalba, ir aiškino arabiškai. Taigi, Pranašas pasakė: Nei tikėkite, nei netikėkite Rašto žmonėmis. Tai taikoma dalykams, kurie nėra žinomi kaip teisingi ar klaidingi. Iš tiesų, Visagalis Allahas įsakė tikėti mums apreikštu Koranu ir jiems apreikštais Raštais. Tačiau negalime žinoti, ar tai, kas jų knygose, yra tiesa ar melas, nebent mūsų šariate tai paaiškinta. Todėl turėtume nustoti jais tikėti, kad netaptume jų partneriais tame, ką jie iškreipė. Taip pat neturėtume jų kaltinti melu, nes tai ką jie teigia gali buti teisinga, kad netaptume netikinčiais tuo, kuo mums buvo liepta tikėti. Ir Visagalis Allahas įsakė Pranašui (ramybė ir Allaho palaima jam), kad turėtume sakyti: { „Mes tikime Allahą ir tuo, kas buvo mums apreikšta, ir tuo, kas buvo apreikšta Ibahimui (Abraomui), Ismailiui (Izmaeliui), Ishakui (Izaokui), Jakūbui (Jokūbui) ir Al-Asbat [dvylikos Jakūbo (Jokūbo) sūnų palikuonims], ir tuo, kas buvo suteikta Mūsai ((Mozei) ir Isai (Jėzui), ir tuo, kas buvo suteikta Pranašams iš jų Viešpaties. Mes neišskiriame nė vieno iš jų ir Jam mes paklusome (islame).“} [Koranas, sūra „Karvė“ 2:136].
Ibn Abbas (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė: Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) nežinojo, kur turi būti atskirtos sūros, kol jam nebuvo atskleista { Vardan Allaho, Maloningojo, Gailestingojo.}
Perdavė Abu Daūd
Ibn Abbas (tebūnie Allahas juo patenkintas) pabrėžė, kad Korano sūros buvo atskleistos Pranašui (ramybė ir Allaho palaima jam), bet jis nežinojo, kur jos baigiasi ir kur prasideda nauja sūra, kol Jam nebūna atskleista „Vardan Allaho, Maloningojo, Gailestingojo“ ir jis sužino, kad ankstesnė sūra baigiasi ir tai yra naujos sūros pradžia.
Abdullah Ibn Amru (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Korano kompanjonui (kuris jį nuolat recituoja ir išmoksta mintinai ir t. t.), bus pasakyta: skaityk, pakilk ir recituok, kaip anksčiau recitavai pasaulyje. Tavo buveinė bus ties paskutine Korano eilute, kurią recitavai.“
Perdavė Abu Daūd
Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) informavo, kad tai bus pasakyta Korano skaitovui, kuris pagal jį veikia ir atsiduoda jam, kai jis įžengs į rojų: Skaityk Koraną ir taip pakilk per rojaus lygius. Recituok nuosaikiai ir ramiai, kaip recituodavai pasaulietiniame gyvenime, nes tavo buveinė bus ties paskutine tavo recituota eilute.
Abu Abdir-Rahman As-Sulami (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė: Tie, kurie mums recitavo Koraną iš Pranašo kompanjonų, sakė, kad jie klausydavosi dešimties Pranašo recituojamų eilučių ir prieš pereinant prie kitų dešimties eilučių, jie išmokdavo jose esančias reikšmes ir kaip veikti pagal jas. Jie pasakė: Taigi, mes išmokome reikšmes ir kaip veikti pagal jas.
Perdavė Achmed
Kompanjonai (tebūnie Allahas jais patenkintas) išklausydavo dešimt Korano eilučių ir jie pereidavo prie kitų eilučių tada, kai jau išmokdavo jose esančias žinias ir suprasdavo kaip pagal jas veikti. Taip jie kartu mokėsi žinių ir jų pritaikymo.
Ubai Ibn Kab (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) paklausė: „O Abul Munzir, ar žinai, kuri Allaho Knygos eilutė yra didingiausia?“ Aš atsakiau: „Allahas ir Jo Pasiuntinys žino geriausiai.“ Jis vėl paklausė: „O Abul-Munzir, ar žinai, kuri Allaho Knygos eilutė yra didingiausia?“ Aš atsakiau: „Allahas - La ilaha illa Huva (niekas neturi teisės būti garbinamas, tik Jis), Al-Hajul-Kajum (Amžinas, Tas, Kuris išlaiko ir saugo visa, kas egzistuoja).“ [Koranas, sūra „Karvė“ 2:255]. Po to jis švelniai sudavė man į krūtinę ir tarė: „Lai Allahas palaimina tave žinojimu, o Abul Munzir!“
Perdavė Muslim
Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) paklausė Ubai Ibn Kab apie didingiausią Korano eilutę. Iš pradžių jis dvejojo dėl atsakymo, o paskui pasakė: {Allahas - La ilaha illa Huva (niekas neturi teisės būti garbinamas, tik Jis), Al-Hajul-Kajum (Amžinas, Tas, Kuris išlaiko ir saugo visa, kas egzistuoja).} Pranašas sutiko su juo ir sudavė jam į krūtinę, parodydamas, kad ji kupina žinių ir išminties bei maldavo, kad šios žinios jam būtų maloningos ir lengvos.
Aiša (tebūnie Allahas ja patenkintas) perdavė: Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) kiekvieną naktį eidamas miegoti, suglausdavo delnus ir pūsdavo į juos kartodamas sūras Al-Ikhlas, Al-Falak ir An-Nas, tada jis apsibraukdavo rankomis kuo daugiau kūno dalių, pradedant nuo galvos ir veido bei kūno priekio. Jis tai darydavo tris kartus.
Perdavė Al-Bukhari
Iš Pranašo papročių yra, kad eidamas miegoti jis suglausdavo delnus ir pakeldavo juos taip, kaip daro maldaujantis, ir švelniai pūsdavo į juos su trupučiu seilių. Tuo tarpu recituodavo tris sūras: Al-Ikhlas, Al-Falak ir An-Nas. Tada jis apsibraukdavo delnais kiek galima daugiau kūno dalių, pradedant nuo galvos, veido ir priekinės kūno dalies. Visa tai kartodavo tris kartus.
Aiša (tebūnie Allahas ja patenkintas) perdavė: Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) recitavo šią Korano eilutę: { Jis yra Tas, Kuris nuleido tau (Muchammedai) Knygą (šį Koraną). Jame - eilutės, kurios visiškai aiškios. Jos - Knygos pagrindas [ir tai yra Al-Ahkam (įsakymų) eilutės], Al-Faraid (privalomos pareigos) ir Al-Hudud (teisinės normos dėl bausmių už vagystes, svetimavimą)]. O kitos ne visiškai aiškios. Taigi tie, kurių širdyse yra nukrypimas (nuo tiesos), seka tomis, kurios nėra visiškai aiškios, siekdami Al-Fitna (daugiadievystės ir išbandymų) ir siekdami jų paslėptų prasmių, nors niekas nežino jų paslėptų prasmių, išskyrus Allahą. O tie, kurie yra tvirtai apmokyti žinių, sako: „Mes tikime tuo, visa tai (aiškios ir neaiškios eilutės) – iš mūsų Viešpaties.“ Ir niekas nesupranta perspėjimų, tik suvokiantys žmonės.} [Koranas, sūra „Imrano giminė.“ 3:7]. Tada jis pasakė: „Jei matai tuos, kurie seka dviprasmiškas eilutes, tai tie, kuriuos Allahas įvardino, todėl saugokitės jų.“
Bendru sutarimu
Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) recitavo šią Korano eilutę: { Jis yra Tas, Kuris nuleido tau (Muchammedai) Knygą (šį Koraną). Jame - eilutės, kurios visiškai aiškios. Jos - Knygos pagrindas [ir tai yra Al-Ahkam (įsakymų) eilutės], Al-Faraid (privalomos pareigos) ir Al-Hudud (teisinės normos dėl bausmių už vagystes, svetimavimą)]. O kitos ne visiškai aiškios. Taigi tie, kurių širdyse yra nukrypimas (nuo tiesos), seka tomis, kurios nėra visiškai aiškios, siekdami Al-Fitna (daugiadievystės ir išbandymų) ir siekdami jų paslėptų prasmių, nors niekas nežino jų paslėptų prasmių, išskyrus Allahą. O tie, kurie yra tvirtai apmokyti žinių, sako: „Mes tikime tuo, visa tai (aiškios ir neaiškios eilutės) - iš mūsų Viešpaties.“ Ir niekas nesupranta perspėjimų, tik suvokiantys žmonės.} [Koranas, sūra „Imrano giminė.“ 3:7]. Visagalis Allahas šioje eilutėje informuoja, kad būtent Jis pasiuntė Koraną Savo Pranašui ir kad jame yra aiškių eilučių, kuriose pateikiami konkretūs nedviprasmiški nutarimai, tai yra Knygos pagrindas ir nurodymai, ir jais reikia remtis, kai atsiranda skirtumų. Korane yra ir kitų eilučių, kurioms galima suteikti daug reikšmių, dėl kurių žmonės gali susipainioti arba manyti, kad yra prieštaravimas tarp vienos iš tų eilučių ir kitos eilutės. Tada Allahas nurodo, kaip žmonės elgiasi su šiomis eilutėmis. Tie, kurių širdys yra nukrypusios nuo tiesos, atsisako konkrečių eilučių ir remiasi dviprasmiškomis, taip siekdami sukurti klaidingą nuomonę ir klaidinti žmones. Kita vertus, tie, kurie turi žinių, žino šias dviprasmiškas eilutes ir susieja jas su konkrečiomis eilutėmis, tiki jomis ir kad jos yra iš Visagalio Allaho ir negali būti painiojančios ar prieštaraujančios. Niekas to neprisimena ir nekreipia į tai dėmesio, išskyrus sveiko proto žmones. Tada Pranašas pasakė tikinčiųjų motinai Aišai (tebūnie Allahas ja patenkintas), kad jei ji pamato tuos, kurie seka dviprasmiškomis eilutėmis, tai iš tikrųjų yra tie, kuriuos įvardino Allahas šioje eilutėje: { kurių širdyse yra nukrypimas (nuo tiesos)}, taigi, saugokitės jų ir neklausykite jų.
Aiša (tebūnie Allahas ja patenkintas) perdavė: Atėjo vienas vyras, atsisėdo priešais Pranašą (ramybė ir Allaho palaima jam) ir paklausė: „O Allaho Pasiuntiny, aš turiu du vergus, kurie man meluoja, mane apgaudinėja ir nepaklūsta, o aš juos keikiu ir mušu. Taigi kokia mano byla dėl jų?“ Jis atsakė: „Tai, kokiu mastu jie tave išdavė bus vertinama pagal tai, kiek jie tau nepakluso, melavo ir išdavė bei kiek tu juos nubaudei. Jei tavo baudimas prilygs jų nuodėmėms, tai jie nieko neturi prieš tave. Jei tu juos nubaudei daugiau negu jų nuodėmės, dalis tavo gerų darbų atlygio bus iš tavęs atimta ir atiduota jiems.“ Vyras išėjo ir pradėjo garsiai verkti. Taigi Pasiuntinys pasakė: „Turėtum perskaityti, ką Allahas sako Savo Knygoje: { Ir Mes nustatysime teisingumo pusiausvyrą Prikėlimo Dieną, tada su niekuo nebus elgiamasi neteisingai niekame. Ir jei bus nors garstyčios sėklos svoris, Mes jį atnešime. Ir Pakankami Mes esame atsiskaityti.} [Koranas, sūra Pranašai 21:47].“ Po to vyras pasakė: „O Allaho Pasiuntiny, prisiekiu Allahu, nematau nieko geresnio sau ir savo vergams, kaip atsisveikinti su jais. Paliudyk, kad jie visi yra laisvi.“
Perdavė At-Tirmidhi
Vienas vyras atėjo pas Pranašą (ramybė ir Allaho palaima jam) ir pasiskundė dėl blogo savo vergų elgesio, paminėdamas, kad jie jam meluoja, apgaudinėja ir nepaklūsta, tuo tarpu jis juos keikia ir drausmina mušdamas. Taigi, jis paklausė Pranašo apie jo būklę Teismo dieną už savo elgesį. Atsakydamas Pranašas pasakė: Kiek jie jus išdavė, nepakluso ir melavo, bus vertinama pagal tai, kiek jūs juos nubaudėte. Jei jų nuodėmės ir jūsų bausmė yra lygios, nieko tau ir jiems nebus. Bet jei tavo bausmė bus didesnė už jų nuodėmes, tu būsi atsakingas, o kažkiek iš tavo gerų darbų bus paimta ir atiduota vergams. Vyras nuėjo į šalį ir pradėjo garsiai verkti. Taigi Pasiuntinys jam tarė: Ar tu neskaitai Allaho Knygos: { Ir Mes nustatysime teisingumo pusiausvyrą Prikėlimo Dieną, tada su niekuo nebus elgiamasi neteisingai niekame. Ir jei bus nors garstyčios sėklos svoris, Mes jį atnešime. Ir Pakankami Mes esame atsiskaityti.} [Koranas, sūra Pranašai 21:47]. Paskutiniojo Teismo dieną niekas nebus nuskriaustas, o svarstyklės sąžiningai pasvers žmonių darbus. Taigi, vyras pasakė: Prisiekiu Allahu, o Pasiuntiny, aš nerandu nieko geresnio sau ir savo vergams, negu su jais išsiskirti. Paliudyk, kad jie visi yra laisvi dėl baimės Allaho bausmės.
Ibn Abbas (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė: „Grupė politeistų, kurie daug žudė ir darė nelegalius lytinius santykius, atėjo pas Muchammedą (ramybė ir Allaho palaima jam) ir pasakė: „Tai, ką tu sakai ir kvieti žmones, yra tikrai gerai. Jei tik galėtum pasakyti mums, kad yra atpirkimas už tai, ką padarėme. Po to buvo atskleista nauja Korano eilutė: {Ir tie, kurie nesišaukia jokių kitų dievų šalia Allaho, nei žudo tą sielą, kurią Allahas uždraudė nužudyti, išskyrus dėl teisingos priežasties, nei užsiima neleistinais intymiais santykiais} [Koranas, sūra „Atskyrimas“ 25:68]. Ir taip pat: {Sakyk: „O Mano vergai, kurie nusižengėte prieš save patys (darydami blogus darbus ir nuodėmes). Nebūkite neviltyje dėl Allaho Gailestingumo,} [Koranas, sūra „Minios“ 39:53].“
Bendru sutarimu
Kai kurie politeistai vyrai atėjo pas Pranašą, nes jie buvo nuėję į kraštutinumus žudydami ir svetimaudami, ir pasakė: „Iš tiesų, islamas ir jo mokymai yra kažkas gero. Bet, kalbant apie mūsų padėtį ir didžiules nuodėmes, ar yra atpirkimas už jas? Po to buvo atskleistos dvi eilutės, nes Allahas priėmė tų žmonių atgailą, nepaisant daugybės ir rimtų jų nuodėmių. Jei atgailos nebūtų buvę, jie būtų išlikę netikinčiais ir nusižengę bei nebūtų priėmę islamo religijos.
