Hadeeth Cards
Da'wa cards that highlight great meanings from the noble prophetic hadiths in a simple style and attractive display that helps the Muslim to have a deeper understanding of his religion in an easy way
All
Muaz Ibn Džabal (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė: Aš buvau kelionėje su Pranašu, ramybė ir Allaho palaima jam. Vieną rytą buvau arti jo, kai mes pajudėjome, tad pasakiau: „O Allaho Pasiuntiny, informuok mane apie darbą, kuris įves mane į rojų ir laikys toli nuo pragaro.“ Jis atsakė: „Tu paklausei manęs apie didelį dalyką, kuris iš tiesų yra lengvas tam, kam Allahas padaro jį lengvu. Garbink Allahą ir nepriskirk Jam jokio partnerio, atlik maldą, duok zakatą, pasninkauk Ramadano mėnesį ir atlik hadžą.“ Tada jis pridūrė: „Ar tau parodyti gėrio vartus? Pasninkas yra skydas, labdara užgesina nuodėmęs taip, kaip vanduo užgesina ugnį, o žmogaus malda nakties tamsoje...“ Tada jis recitavo: „{Jų šonai apleidžia jų lovas..} iki kitos eilutės pabaigos.“ [Koranas, sūra „Nusilenkimas“ 32:16-17]. Tada jis pasakė: „Ar informuoti tave apie viso to esmę, ramstį ir viršūnę?“ Aš atsakiau: „Taip, o Allaho Pasiuntiny.“ Jis pasakė: „Viso to esmė yra islamas, jo ramstis yra malda, o jo viršūnė yra džihadas.“ Tada jis tarė: „Ar tau parodyti tai, kas laiko visa tai kartu?“ Aš atsakiau: „Taip, o Allaho Pranaše.“ Tuomet jis parodė savo liežuvį ir pasakė: „Saugok tai.“ Aš paklausiau: „O Allaho Pranaše, ar mes būsime laikomi atsakingais už tai, ką kalbame?“ Jis atsakė: „Tegul tavo motina tavęs netenka, o Muaz. Kas gi kitas įmeta žmones į pragarą ant jų veidų ar ant jų nosių, jei ne jų liežuvių derlius?“
Perdavė At-Tirmidhi, Ibn Madža ir Achmed
Muaz pasakojo: buvau kelionėje su Pranašu, ramybė ir Allaho palaima jam. Vieną rytą, kai mes pajudėjome, buvau arti jo ir pasakiau: o Allaho Pasiuntiny, informuok mane apie darbą, kuris įves mane į rojų ir laikys toli nuo pragaro. Jis atsakė: tu paklausei manęs apie darbą, kuris žmonėms yra sunkus, bet iš tiesų lengvas ir paprastas tam, kam Allahas padaro jį lengvu. Atlik Islamo prievoles. Pirma: garbink Allahą vieną ir nepriskirk Jam jokių partnerių. Antra: kasdien ir kasnakt atlik penkias privalomas maldas: fadžr, zuhr, asr, maghrib ir iša, laikydamasis jų sąlygų, ramsčių ir privalomų veiksmų. Trečia: mokėk privalomąjį zakatą, kuris yra privalomas finansinis garbinimo veiksmas, taikomas kiekvienai nuosavybei, pasiekusiai šariato nustatytą ribą, ir turi būti skiriamas tiems, kuriems tai priklauso. Ketvirta: pasninkauk Ramadano mėnesį, tai yra susilaikyk nuo maisto, gėrimo ir kitų pasninką nutraukiančių dalykų nuo aušros iki saulėlydžio, su garbinimo intencija. Penkta: atlik hadžą, keliaudamas į Meką ir atlikdamas nustatytus ritualus, kaip Allaho Visagalio garbinimo formą. Tada Pranašas pasakė: ar informuoti tave apie kelią, vedantį į gerumo vartus? Laikykis šių privalomų veiksmų ir papildyk juos savanoriškais garbinimo veiskmais. Pirma: savanoriškas pasninkas, kuris apsaugo nuo nuodėmių, slopindamas geismus ir silpnindamas jų galią. Antra: savanoriška malda užtikrina nuodėmių atleidimą po jų padarymo, panaikina jas ir ištrina jų pėdsakus. Trečia: tahadžud malda paskutiniame nakties trečdalyje. Tada Pranašas recitavo dvi eilutes iš Korano: {Jų šonai apleidžia jų lovas} t.y. jie palieka savo lovas {šaukdamiesi savo Viešpaties} t.y. meldžiasi, skaito Koraną, atlieka zikr ir maldauja {iš išgąsčio ir vilties, ir jie leidžia (labdarai vardan Allaho) iš to, ką Mes suteikėme jiems. (16) Joks asmuo nežino, kas yra paslėpta jiems iš džiaugsmo} t.y. nei viena siela nežino, kokios malonės laukia jų {kaip atlygis už tai, ką jie darydavo.} Tada Pranašas pasakė: ar tau pasakyti apie religijos esmę, jos ramstį, ant kurio ji yra pastatyta, ir jos viršūnę? Muaz pasakė: taip, O Allaho Pasiuntiny. Pranašas pasakė: svarbiausia dalis yra islamas, t.y. dvi tikėjimo išpažinimo frazės, kuriomis pasiekiama tikroji religijos esmė. Jos ramstis yra malda, nes nėra islamo be maldos, kaip nėra namo be ramsčio. Taigi, kas meldžiasi, to religija yra sustiprinama ir pakeliama. Jos viršūnė pasiekiama per džihadą ir pastangas kovoti su religijos priešais, kad Allaho žodis būtų aukščiausias. Tada Pranašas pasakė: ar tau pasakyti, kas valdo ir tobulina tai, ką paminėjau? Jis palietė savo liežuvį ir pasakė: valdyk šį ir nekalbėk apie tai, kas tavęs neliečia. Muaz paklausė: ar mūsų Viešpats laikys mus atsakingais ir nubaus už tai, ką kalbame?! Pranašas pasakė: tegu tavo motina tave praranda! Tai nėra maldavimas prieš jį; tai viena iš įprastų arabų išraiškų, skirta atkreipti dėmesį į kažką, ką reikia žinoti ir suprasti. Tada jis pasakė: kas kitas gali mesti žmones ir sugrūsti juos veidais į pragarą, jei ne jų liežuvio derlius – tariant žodžius apie netikėjimą, kaltinant kitus nedorumu, įžeidinėjant, šmeižiant, šnabždant, melagingai apkaltinant ir pan.?
Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „O žmonės, Allahas yra geras, todėl Jis priima tik tai, kas gera. Allahas įsakė tikintiesiems, kaip įsakė pasiuntiniams, sakydamas: {O pasiuntiniai, valgykite, kas malonu, ir darykite gera, iš tiesų Aš žinau, ką jūs darote!} Tarė Visagalis: {O jūs, kurie patikėjote! Valgykite gėrybes, kuriomis Mes jus apdovanojome..} Tada Pranašas užsiminė apie asmenį, kuris ilgai keliauja, pasišiaušusiais plaukais ir apdulkėjęs. Jis pakelia rankas į dangų (ir taip maldauja): „Viešpatie, Viešpatie“, nors jo maistas yra neteisėtas, jo gėrimas neteisėtas ir jo drabužiai neteisėti. Kaip gi tada gali būti priimtas jo prašymas?!“
Perdavė Muslim
Pranašas pranešė, kad Allahas yra Geras, Šventas, Aukštas, toli virš trūkumų ir ydų, ir turi visas tobulumo savybes. Jis priima tik tuos veiksmus, žodžius ir įsitikinimus, kurie yra geri, t.y. kurie yra nuoširdžiai skirti Jam ir atitinka Pranašo nurodymus. Nėra būdų priartėti prie Allaho, išskyrus per šį kelią. Viena didžiausių priemonių, padarančių tikinčiojo veiksmus gerais, yra valgyti teisėtai uždirbtą maistą, o tai, atitinkamai, padaro jo veiksmus teisėtais. Dėl šios priežasties Allahas įsakė tikintiesiems tai, ką Jis įsakė pranašams apie teisėtą valgį ir teisingų darbų atlikimą, kaip Jis sako: {O pasiuntiniai, valgykite, kas malonu, ir darykite gera, iš tiesų Aš žinau, ką jūs darote!} [Koranas, sūra „Tikintieji“ 23:51] Ir Jis sako: {O jūs, kurie patikėjote! Valgykite gėrybes, kuriomis Mes jus apdovanojome} [Koranas, sūra „Karvė“ 2:172]. Tada Pranašas įspėjo prieš tai, kas yra neteisėta, nes tai sugadina veiksmus ir daro juos nepriimtinais, nepaisant to, kad buvo imtasi akivaizdžių priemonių, jog jie būtų priimti, tokių kaip: Pirmiausia: keliauti ilgą laiką, siekiant atlikti garbinimo veiksmus, tokius kaip hadžas, džihadas, giminystės ryšių palaikymas ir kt. Antra: turėti nesutvarkytus plaukus, dėl jų nešukavimo ir nesirūpinimo jais, pasikeitusią odos ir drabužių spalvą dėl dulkių, taigi - būti bejėgiu. Trečia: kelti rankas į dangų maldaujant. Ketvirta: maldauti Allahą Jo vardais ir primygtinai reikalauti sakant - Viešpatie, Viešpatie! Nepaisant visų šių priežasčių, jam nebuvo atsakyta, nes jo maistas, gėrimai ir drabužiai yra neteisėti. Labai mažai tikėtina, kad žmogus su tokiu apibūdinimu gaus atsakymą į savo maldavimą, ir kaip jis galėtų būti išklausytas?!
Al-Mikdad Ibn Amr Al-Kindi (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė: kad jis pasakė Pasiuntiniui: „Jei sutiksiu vieną iš netikinčiųjų ir mes abu kovosime ir Jis kardu nukirs vieną mano ranką, tada pasisleps už medžio ir pasakys: 'Aš atsiduodu Allahui.' O Allaho Pasiuntiny, ar turėčiau jį nužudyti po to, kai jis tai pasakė?“ Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) atsakė: „Nežudyk jo.“ Jis paklausė: „O Allaho Pasiuntiny, jis nukirto vieną mano ranką, o tik tada tai pasakė.“ Pasiuntinys atsakė: „Nežudyk jo, nes jei jį nužudysi, jis bus tokioje pačioje padėtyje, kaip tu buvai prieš jį nužudydamas, o tu būsi tokioje pačioje padėtyje, kaip jis buvo prieš pasakydamas tuos žodžius.“
Bendru sutarimu
Al-Mikdad paklausė Pranašo apie tokią situaciją, kai jis mūšyje sutinka vieną iš netikinčiųjų, jie kovoja kardais ir netikintysis smogia jam į ranką ir ją nukerta. Tada jis pabėga ir ieško prieglobsčio už medžio, sakydamas: „La ilaha illa Allah“ (nėra kito dievo, išskyrus Allahą). Ar man būtų teisėta jį nužudyti po to, kai jis nukirto man ranką? Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) jam atsakė: „Nežudyk jo.“ Jis paklausė: „O Allaho Pasiuntiny, bet jis nukirto vieną mano ranką! Kaip aš galiu jo nenužudyti, nepaisant to?!“ Pranašas atsakė: „Nežudyk jo, nes jo gyvybė tapo neliečiama. Jei nužudysi jį po to, kai jis priėmė islamą, jis bus tavo vietoje, neliečiamas dėl savo tikėjimo, o tu būsi jo vietoje, tapęs [liečiamu] leistinu atpildu už nužudymą.“
Abu Barza Al-Aslami (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Žmogaus kojos nepajudės iš savo vietos Teismo dieną, kol jo nebus paklausta apie jo gyvenimą, kaip jį praleido; apie jo žinias, ką su jomis padarė; apie pinigus, iš kur juos uždirbo ir kam išleido; apie savo kūną ir ką su juo padarė.“
Perdavė At-Tirmidhi
Pranašas pasakė, kad Teismo dieną niekas iš žmonių nepereis atsiskaitymo vietos nei į rojų, nei į pragarą, kol jo nebus paklausta apie keturis dalykus, kurie yra: Pirma: jo gyvenimą - kaip jis jį praleido? Antra: jo žinias - ar jis jų siekė dėl Allaho? Ar elgėsi pagal jas? Ar jis perdavė jas tiems, kas to nusipelnė? Trečia: jo pinigus - kur juos uždirbo? Ar jie buvo uždirbti teisėtai ar neteisėtai? Kam jis juos išleido? Ar jis išleido tokiu būdu, kuris patinka Allahą, ar tokiu, kuris Jam nepatinka? Ketvirta: Jo kūną, jėgą, sveikatą ir jaunystę - kaip jis juos išnaudojo ir panaudojo?
Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė Khaibar dieną: „Iš tiesų, aš perduosiu šią vėliavą žmogui, kuris myli Allahą ir Jo Pasiuntinį ir per kurį Allahas suteiks mums pergalę.“ Umar Ibn Al-Khatab (tebūnie Allahas juo patenkintas) pasakė: „Išskyrus tą dieną, aš niekada nemėgdavau vadovauti. Aš nuolat rodžiausi tikėdamasis, kad mane pasirinks.“ Tačiau Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pakvietė Ali Ibn Abi Talib (tebūnie Allahas juo patenkintas), įteikė jam šią vėliavą ir tarė: „Eik ir neatsigręžk, kol Allahas nesuteiks tau pergalės.“ Ali ėjo kurį laiką ir tada sustojo, neatsigręždamas, ir sušuko: „O Allaho Pasiuntiny, dėl ko aš kovoju su šiais žmonėmis?“ Jis atsakė: „Kovok su jais, kol jie liudys, kad nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą, ir kad Muchammedas yra Allaho Pasiuntinys. Jei jie tai padarys, jų kraujas (gyvybės) ir turtas taps neliečiami [jums], išskyrus tai, kas teisėtai pagrįsta, ir Allahas atsiskaitys su jais.“
Perdavė Muslim
Pranašas pranešė kompanjonams, kad kitą dieną musulmonai iškovos pergalę prieš Khaibar (miesto netoli Medinos) žydus, vieno vyro, kuriam jis duos vėliavą, rankomis (t. y. vėliavą, kurią kariuomenė naudoja kaip savo šūkį/simbolį). Tarp šio vyro savybių yra tai, kad jis myli Allahą ir Pasiuntinį, o Allahas ir Pasiuntinys myli jį. Umar Ibn Al-Khatab paminėjo, kad niekada netroško vadovavimo ir nesiekė būti išrinktas vadovu, išskyrus tą dieną, vildamasis, kad jis galėtų laimėti Allaho ir Jo Pasiuntinio meilę, apie kurią kalbėjo Pasiuntinys. Umar ištiesė savo kūną, kad Pranašas galėtų jį pastebėti, tikėdamasis būti pašauktas ir trokšdamas gauti tą vėliavą. Pranašas pakvietė Ali Ibn Abi Talib ir įteikė jam vėliavą. Pranašas įsakė Ali vadovauti kariuomenei ir nesitraukti, nesustoti ir nesudaryti paliaubų susitikus su priešu, kol Allahas suteiks pergalę ir bus užimti priešo fortai. Ali iškeliavo, tada netrukus sustojo, bet neatsigręžė, kad nepažeistų Pranašo įsakymo. Tada jis pakeltu balsu paklausė: „O Allaho Pasiuntiny, dėl ko turėčiau kovoti su šiais žmonėmis?“ Pranašas atsakė: kovokite su jais, kol jie liudys, kad nėra jokio kito dievo, verto garbinimo, išskyrus Allahą, ir kad Muchammedas yra Allaho Pasiuntinys. Jei jie su tuo sutiks ir priims islamą, jų gyvybės ir nuosavybė jums bus neliečiami, išskyrus tuos atvejus, kai jie padarys nusikaltimą, vertą bausmės pagal islamo įstatymus. Ir jų atsiskaitymas yra pas Allahą.
An-Numan Ibn Bašir (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Tikinčiuosius jų abipusiu gailestingumu, meile ir užuojauta rasite kaip vieną kūną: jei kenčia vienas iš jo organų, visas kūnas reaguos nemiga ir karščiavimu.“
Bendru sutarimu
Pranašas paaiškino, kaip musulmonai turėtų veikti kartu. Jie turėtų: mylėti gerumą vienas kitam, parodyti gailestingumą, pasiūlyti pagalbą ir palaikyti vienas kitą. Be to, jie turėtų jaustis įskaudinti dėl bet kokios juos kamuojančios žalos. Kitaip tariant, jie turėtų veikti kaip vienas kūnas; kai suserga vienas iš jo organų, visas kūnas reaguoja nemiga ir karščiavimu.
Abdullah Ibn Masud (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Tas, kuris smogia sau į skruostus, plėšo drabužius ir maldauja džahilijos (ikiislaminio neišmanymo laikotarpio) maldavimais, nėra vienas iš mūsų.“
Bendru sutarimu
Pranašas uždraudė ir įspėjo dėl kai kurių džahilijos žmonių praktikų, sakydamas: „nėra vienas iš mūsų.“ Pirma: tas, kuris smogia sau į skruostus. Skruostas paminėtas konkrečiai, nes dažniausiai būtent į jį yra smogiama, tačiau draudimas taip pat apima ir smogimą į kitas veido dalis. Antra: tas, kuris plėšo atvirą drabužio dalį, pro kurią kišame galvą, dėl sunkios kančios ar liūdesio. Trečia: tas, kuris maldauja džahilijos žmonių maldavimais, kaip, pavyzdžiui, maldauti pražūties ir sunaikinimo, verkti, gedėti ir pan.
Anas Ibn Malik (tebūnie Allahas juo patenkintas) pasakė: Girdėjau Allaho Pasiuntinį (ramybė ir Allaho palaima jam) sakant: „Allahas Visagalis tarė: Adomo sūnau, kol šauksiesi Manęs ir prašysi, Aš atleisiu tau už tai, ką padarei, ir neprieštarausiu. Adomo sūnau, jei tavo nuodėmės pasiektų dangaus debesis ir tu prašytum Manęs atleidimo, Aš tau atleisiu. Adomo sūnau, jei ateitum pas Mane su nuodėmėmis, beveik tokio dydžio kaip žemė, ir sutiktum Mane nepriskirdamas Man jokių partnerių, Aš suteikčiau tau beveik tokio pat dydžio atleidimo.“
Perdavė At-Tirmidhi
Pranašas pranešė, kad Visagalis Allahas sakė kudsi (dieviškajame) hadise: „Adomo sūnau, tol, kol meldiesi Man, tiki Mano gailestingumu ir neprarandi vilties, Aš paslėpsiu tavo nuodėmę ir ją pašalinsiu, net jei tai būtų viena iš didžiųjų nuodėmių.“ „Adomo sūnau, jei tavo nuodėmės taptų tokios gausios, kad užpildytų tai, kas yra tarp dangaus ir žemės, nusidriekdamos į visas jos puses ir kampus, o tu po to prašytum Mano atleidimo, Aš ištrinsiu ir atleisiu jas visas, nesirūpindamas, kiek jų yra.“ „Adomo sūnau, jei po mirties ateitum pas Mane su nuodėmėmis ir blogais darbais, beveik tokiais dideliais kaip žemė, bet mirsi būdamas monoteistas, nepriskirdamas Man jokių partnerių, Aš sutiksiu tas nuodėmes ir blogus darbus su atleidimu, tokiu dideliu kaip žemė. Aš turiu beribį gailestingumą ir atleidžiu visas nuodėmes, išskyrus širk (politeizmą).“
Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Stiprus tikintysis yra geresnis ir labiau mylimas Allaho nei silpnas tikintysis, nors abu yra geri. Stenkis ieškoti to, kas tau bus naudinga, ir nesijausk bejėgis. Jei kažkas tave užvaldo, pasakyk: Tai Allaho įsakymas ir Jis daro tai, ką nori. Ir saugokis (sakyti) „Jei tik būčiau“, nes tai atveria duris šėtonui“
Perdavė Muslim
Pranašas paaiškina, kad tikintysis yra geras visais aspektais: tačiau tikintysis, kuris yra stiprus savo tikėjimu, ryžtu, nuosavybe ir kitais stiprybės aspektais, yra geresnis ir brangesnis Visagaliui Allahui nei silpnas tikintysis. Tada Pranašas patarė tikinčiajam panaudoti turimas priemones, kurios jam atneša naudos sprendžiant pasaulietinius ir pomirtinius reikalus, pasikliaujant Allahu ir ieškant Jo pagalbos. Tada Pranašas draudė nesugebėjimą, atsainumą ir vangumą darant tai, kas duoda naudos abiejose buveinėse. Jei tikintysis ryžtingai dirba ir naudojasi turimomis priemonėmis, ieškodamas Allaho pagalbos ir prašydamas Jo gėrio, tada jis turėtų nedaryti nieko kito, kaip tik patikėti visus savo reikalus Allahui, žinodamas, kad Jo pasirinkimas yra geriausias. Jei po to jį ištiks kokia nelaimė, jis neturėtų sakyti: „Jei būčiau daręs tą ir aną, būtų buvę taip ir anaip.“ „Iš tiesų, „jei“ atveria kelią veikti šėtonui“ prieštaraujant dieviškajam potvarkiui ir apgailestaujant dėl to, kas jau praėjo. Vietoj to, reikia nuolankiai ir patenkintai pasakyti: „Allahas tai įsakė ir Jis daro, ką nori.“ Viskas vyksta pagal Allaho valią, nes Jis daro tai, ko nori, ir niekas negali atremti Jo išankstinio paskyrimo ar pakeisti Jo nutarimo.
