Hadeeth Cards
Da'wa cards that highlight great meanings from the noble prophetic hadiths in a simple style and attractive display that helps the Muslim to have a deeper understanding of his religion in an easy way
All
Abu Said Al-Khudri (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė: Kartą Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) atsisėdo ant minbaro, o mes susėdome aplink jį. Jis pasakė: „Iš tiesų, po mano mirties labiausiai bijau jums šio pasaulio gėrybių ir puošmenų, kurios jums atsivers.“ Vienas vyras paklausė: „O Allaho Pasiuntiny, argi gėris gali atnešti blogį?“ Pranašas neatsakė, ir žmonės paklausė to vyro: „Kas atsitiko? Kodėl tu kreipiesi į Pranašą (ramybė ir Allaho palaima jam), o jis tau neatsako?“ Tuomet mes pamatėme, kad Pranašui yra siunčiamas apreiškimas. Galiausiai jis atsigavo, nubraukė gausų prakaitą nuo kaktos ir pasakė: „Kur yra tas, kuris uždavė klausimą?“ Atrodė, kad jam patiko jo klausimas. Paskui jis pasakė: „Iš tiesų, gėris neatneša blogį. Tačiau, iš tiesų, tarp to, kas išauga pavasarį, yra tai, kas pražudo ir priartina prie mirties. Išimtis yra tik gyvulys, kuris ėda žalią žolę, kol jo šonai išsipučia, tada guli ant šono prieš saulę, atrajoja, vėl ėda ir vėl ganosi. Iš tiesų, turtas yra žalias ir saldus, ir jis yra nuostabus palydovas musulmonui, jei jis skiria jį našlaičiui, vargšui ar keliautojui. Bet iš tiesų, tas, kuris jį paima be teisės, panašus į tą, kuris ėda, bet nepasisotina, ir jo turtas prieš jį liudys Teismo dieną.“
Bendru sutarimu
Vieną dieną Pranašas sėdėjo ant minbaro, kalbėdamasis su savo kompanjonais, ir sakė: Iš tiesų, labiausiai po savo mirties bijau jums to, kas jums bus atverta iš žemės palaimų, šio pasaulio žavesio, jo puošnumo ir grožio, taip pat įvairių malonumų, drabužių, pasėlių ir kitų dalykų, kuriais žmonės didžiuojasi dėl jų grožio, nors jie yra trumpalaikiai. Vienas vyras paklausė: „Juk pasaulietinės gėrybės yra Allaho malonė. Argi ši malonė gali virsti nelaime, išbandymu ar bausme?!“ Žmonės ėmė priekaištauti tam vyrui, pamatę, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) nutilo, manydami, jog jo klausimas supykdė Pranašą. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad tuo metu Pranašui buvo siunčiamas apreiškimas. Po to jis nusibraukė prakaitą nuo kaktos ir paklausė: „Kur tas žmogus, kuris uždavė klausimą?“ Jis pasakė: aš čia. Pranašas pašlovino Allahą, pagyrė tą vyrą ir tada pasakė: „Iš tiesų, gėris atneša tik gėrį. Tačiau šio pasaulio malonumai nėra grynas gėris, nes jie gali sukelti sumaištį, paskatinti žmones varžytis dėl jų įgijimo ir atitraukti juos nuo siekio amžinojo gyvenimo.“ Po to jis pateikė paaiškinantį palyginimą: „Iš tiesų, pavasario augalai, kurie taip patinka gyvuliams, gali juos pražudyti arba priartinti prie žūties dėl persivalgymo. Išimtis yra gyvulys, kuris ėda žolę, o kai jo šonai prisipildo, atsisuka į saulę, išsituština ar nusišlapina, tada atrajoja ir vėl praryja tai, ką sugrąžino iš skrandžio, o po to grįžta ėsti žolės. Iš tiesų, šis turtas yra tarsi žalia žolė: jeigu jos suvalgoma per daug, ji gali pražudyti arba priartinti prie žūties. Tačiau jei žmogus apsiriboja nedideliu, iš tikrųjų reikalingu kiekiu, gautu teisėtu būdu, jis jam nepakenks. Toks turtas tampa geru palydovu musulmonui, kuris iš jo duoda vargšui, našlaičiui ar keliautojui. Tam, kuris jį įgyja teisėtu būdu, Allahas suteikia palaimą. O tas, kuris jį įgyja neteisėtai, yra panašus į žmogų, kuris valgo, bet niekada nepasisotina, ir šis turtas liudys prieš jį Teismo dieną.
An-Numan Ibn Bašir (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Mažiausiai kankinamas Pragaro gyventojas yra tas, kuriam bus uždėti du batai ir du batraiščiai iš ugnies, nuo kurių jo smegenys virs taip, kaip verda katilas. Jam atrodys, kad niekas nepatiria sunkesnės bausmės už jį, nors iš tikrųjų jis bus mažiausiai kankinamas iš visų Pragaro gyventojų.“
Bendru sutarimu
Pranašas pranešė, kad mažiausiai kankinamas žmogus tarp Pragaro gyventojų Teismo dieną bus tas, kuris avės du batus ir turės du batraiščius iš ugnies. Nuo jų kaitros jo smegenys virs kaip verdantis varinis puodas. Jam atrodys, kad niekas nepatiria sunkesnės bausmės už jį, nors iš tikrųjų jis bus mažiausiai kankinamas iš visų. Taigi jo kančia bus ne tik fizinė, bet ir psichologinė, nes jis manys, kad kenčia labiau už visus kitus.
Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Važiuojantys turi sveikinti einančius, vaikščiojantys - sėdinčius, o mažesnė grupė - didesnę.“ Al-Bukhari formuluotėje: „Jauni turi sveikinti senus, vaikščiojantys - sėdinčius, o mažesnė grupė - didesnę.“
Bendru sutarimu
Pranašas mokė taikos tarp žmonių sveikinimo etiketo: „As-salamu alaikum va rahmatullahi va barakatuh“ (tebūnie jums ramybė, gailestingumas ir Allaho palaiminimai). Jaunasis turi sveikinti senąjį, važiuojantis - einantįjį, einantis - sėdintįjį, o mažas būrelis žmonių - didelį.
An-Navas Ibn Siman Al-Ansari (tebūnie Allahas juo patenkintas) peradvė: Paklausiau Allaho Pasiuntinio, ramybė ir Allaho palaima jam, apie teisumą ir nuodėmingumą, ir jis atsakė: „Teisumas – tai geras elgesys, o nuodėmingumas – tai, kas neduoda ramybės tavo širdžiai ir ko nenorėtum, kad žmonės sužinotų.“
Perdavė Muslim
Pranašas buvo paklaustas apie teisumą ir nuodėmingumą, ir atsakė: Didžiausia teisumo dalis – tai geras elgesys: su Allahu – per dievobaimingumą, o su žmonėmis – per kantrybę priimant jų įžeidimus, vengti pykčio, šypsotis, kalbėti maloniai, palaikyti ryšius, per paklusnumą, gerumą, nuoširdumą, švelnų elgesį ir malonų bendravimą. Nuodėmingumas – tai dalykai, kurie kelia nerimą sieloje, trikdo širdį, kelia abejonių ir baimę, kad tai gali būti nuodėmė, todėl žmogus nenori, jog apie tai sužinotų kilnūs, garbingi ar tobuliausi žmonės, nes tai yra negražu. Siela natūraliai linkusi rodyti kitiems savo gerąsias puses, tad jei žmogus nenori, kad kiti sužinotų apie tam tikrą jo poelgį, vadinasi, tai yra nuodėmė, neturinti nieko gero.
Abu Mūsa (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Iš tiesų, Visagalis Allahas ištiesia Savo ranką naktį, kad dienos nusidėjėlis atgailautų, ir Jis ištiesia Savo ranką dieną, kad nakties nusidėjėlis atgailautų, iki kol saulė pakils iš vakarų.“
Perdavė Muslim
Pranašas informuoja, kad Allahas priima atgailą iš Savo tarnų. Kai tarnas padaro nuodėmę dieną ir atgailauja naktį, Allahas priima jo atgailą, o kai jis padaro nuodėmę naktį ir atgailauja dieną, Allahas taip pat priima jo atgailą. Visagalis Allahas ištiesia Savo ranką atgailai, džiaugdamasis ir priimdamas ją. Atgailos durys bus atviros tol, kol iš vakarų pakils saulė, žyminti pasaulio pabaigą. Kai tai įvyks, atgailos durys bus uždarytos.
Abu Masud (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Iš tikrųjų, tai, kas pasiekė žmones iš ankstyvųjų pranašų žodžių: jei nejauti gėdos, daryk ką nori.“
Perdavė Al-Bukhari
Pranašas informavo, kad tarp ankstyvųjų pranašų mokymų, kurie buvo perduoti žmonėms iš kartos į kartą, kol pasiekė pirmąją šios bendruomenės kartą, yra: apsvarstyk, ką nori daryti, ir daryk tai, jei tai nėra gėdinga; tačiau palik tai, jei tai yra kažkas, dėl ko jauti gėdą. Kuklumas trukdo daryti piktadarystes, o tas, kuris neturi kuklumo, leis sau pasinerti į visus amoralumo ir blogio veiksmus.
Abdullah Ibn Umar (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) paėmė mane už peties ir pasakė: „Būk šioje žemėje tarsi svetimšalis arba keliautojas.“ Ibn Umar dažnai sakydavo: jei pasiekei vakarą, nelauk ryto, o jei pasiekei rytą, nelauk vakaro. Pasinaudok savo sveikata, kol dar esi sveikas, ir savo gyvenimu, kol dar gyveni.
Perdavė Al-Bukhari
Ibn Umar (tebūnie Allahas juo patenkintas) pasakojo, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) paėmė jį už peties—vietos, kur ranka jungiasi su petimi,—ir tarė jam: būk šiame pasaulyje tarsi svetimšalis, atvykęs į šalį, kur neturi nei savo namų, nei artimų draugų šalia. Jis yra toli nuo šeimos, vaikų ir santykių, kurie atitraukia nuo Kūrėjo. Verčiau būk ne tik svetimšalis, bet ir keliautojas, einantis keliu, siekdamas savo tikrųjų namų. Tai todėl, kad svetimšalis gali apsistoti svetimoje vietoje ir joje gyventi, o keliautojas tik trumpam stabteli ir jo pagrindinis rūpestis yra pasiekti savo tikruosius namus. Jam nereikia daugiau nei to, kas padeda pasiekti kelionės tikslą. Lygiai taip ir tikinčiajam nereikia šiame pasaulyje nieko daugiau nei to, kas padeda pasiekti savo tikslą pomirtiniame gyvenime. Ibn Umar laikėsi šio patarimo ir sakydavo: jei sulaukei ryto, nelauk vakaro; jei sulaukei vakaro, nelauk ryto ir laikyk save tarsi būtum jau tarp kapų gyventojų. Kadangi sveikata ir liga yra neišvengiamos žmogaus gyvenimo dalys. Taigi, skubėk paklusti Allahui, kol esi sveikas, prieš susirgdamas, ir naudok savo sveikata atlikdamas teisingus darbus, kol liga tavęs nesustabdė. Pasinaudok savo gyvenimu šiame pasaulyje ir daryk viską, kas gali tau būti naudinga po mirties.
Abdullah Ibn Busr (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad vienas vyras pasakė: „O Allaho Pasiuntiny, islamo įstatymų man tapo per daug, todėl pasakyk man ką nors, ko galėčiau laikytis.“ Pranašas pasakė: „Tegul tavo liežuvis nesiliauja būti drėgnas nuo Allaho atminimo.“
Perdavė At-Tirmidhi, Ibn Madža ir Achmed
Vienas vyras skundėsi Pranašui, kad jam tapo per sunku atlikti papildomus garbinimo veiksmus, nes jis buvo silpnas. Todėl paprašė Pranašo patarimo, kokį lengvą darbą jis galėtų atlikti, kad gautų gausų atlygį ir galėtų jo laikytis. Pranašas patarė jam visada ir visur nuolat laikyti savo liežuvį drėgną, minint Allahą Visagalį, šlovinant ir dėkojant Jam, prašant atleidimo, maldaujant ir panašiai.
Anas (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Nė vienas iš jūsų netiki, kol nelinki savo broliui to, ko linki pats sau.“
Bendru sutarimu
Pranašas pabrėžė, kad joks musulmonas nepasiekia pilno tikėjimo, kol nemyli savo broliui to, ką myli sau, tiek religiniuose darbuose, tike geruose užsiėmimuose, ir nekenčia to, ką nekenčia sau. Jei jis mato trūkumų savo brolio religiniame įsipareigojime, stengiasi jį pataisyti, o jei randa jame gerumo, jį veda ir padeda bei nuoširdžiai pataria jam religiniais ir pasaulietiniais klausimais.
