Hadeeth Cards
Da'wa cards that highlight great meanings from the noble prophetic hadiths in a simple style and attractive display that helps the Muslim to have a deeper understanding of his religion in an easy way
All
Aiša, tikinčiųjų motina, (tebūnie Allahas ja patenkintas) perdavė: Umm Salamah paminėjo Allaho Pasiuntiniui (ramybė ir Allaho palaima jam), kad Abisinijoje ji matė bažnyčią, vadinamą Marija, ir paminėjo joje matytus paveikslus. Allaho Pasiuntinys pasakė: „Tai yra žmonės, kurie, kai miršta teisus žmogus iš jų tarpo, jie pastato garbinimo vietą virš jo kapo ir piešia jam paveikslus. Tai patys blogiausi žmonės Allaho akyse.“
Bendru sutarimu
Umm Salamah, tikinčiųjų motina, (tebūnie Allahas ja patenkintas) paminėjo Pranašui, kad būdama Abisinijoje ji matė bažnyčią, vadinamą Marija, su kabančiais paveikslais ir dekoracijomis, ir ji tuo stebėjosi. Taigi, Pranašas paaiškino tokių paveikslų kabinimo priežastį. Jis pasakė: Tie žmonės, kuriuos paminėjai, kai miršta teisus žmogus iš jų tarpo, pastato garbinimo vietą virš jo kapo ir jį piešia. Pranašas paaiškino, kad kas tai daro, Visagalio Allaho akyse yra priskiriamas prie pačių blogiausių žmonių, nes jo poelgis veda į širk (politeizmą).
Abdullah Ibn Umar (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Islamas pastatytas ant penkių ramsčių: liudijimo, kad nėra kito dievo tik Vienintelis Allahas ir kad Muchammedas yra Allaho Pasiuntinys; maldų atlikimo; išmaldos mokėjimo; piligrimystės atlikimo; pasninkavimo Ramadano mėnesį.“
Bendru sutarimu
Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) prilygino islamą tvirtai struktūrai, paremtai penkiais ramsčiais, kurie palaiko ją, o likusios islamo savybės yra tarsi struktūros užbaigimas. Pirmasis ramstis: du tikėjimo liudijimai; liudijimas, kad nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą ir liudijimas, kad Muchammedas yra Allaho Pasiuntinys. Šie du liudijimai sudaro vieną ramstį, nes jie abu yra neatskiriami. Tarnas ištaria du tikėjimo liudijimus, pripažindamas Allaho vienumą ir Jo išskirtinę teisę būti garbinamu, veikdamas pagal jo (liudijimo) reikalavimus, tikėdamas Muchammedo žinia ir sekdamas juo. Antrasis ramstis: maldos atlikimas, o tai yra penkios privalomos maldos, kurias reikia atlikti kiekvieną dieną ir naktį, ir jos yra: fadžr, zuhr, asr, maghrib ir iša, laikantis jų sąlygų, ramsčių ir privalomų veiksmų. Trečiasis ramstis: privalomo zakato mokėjimas, kuris yra privalomas finansinis garbinimo aktas, skaičiuojamas nuo bet kokio tipo turto, kuris pasiekė šariato nustatytą ribą, ir turi būti suteiktas turintiems teisę į jį. Ketvirtasis ramstis: Hadž, tai yra nukeliauti į Mekką atlikti ritualus, siekiant garbinti Visagalį Allahą. Penktasis ramstis: pasninkas Ramadano mėnesį, kuris yra susilaikymas nuo maisto, gėrimų ir kitų draudimų nuo aušros iki saulėlydžio, siekiant garbinti Allahą.
Abu Said Al-Khudri (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) tarė: „Kas iš jūsų mato ką nors blogo, tegul pakeičia tai ranka, o jei negali, tuomet liežuviu (kalba), o jei negali, tai širdimi, ir tai yra silpniausias tikėjimas.“
Perdavė Muslim
Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) įsakė, kad blogi darbai - tai yra viskas, ką Allahas ir Jo Pasiuntinys draudžia - turi būti keičiami pagal kiekvieno galimybes. Taigi, jei žmogus mato kokį nors blogą poelgį, jis turi jį pakeisti ranka, jei gali. Jei jis negali to padaryti, jis turėtų tai pakeisti savo liežuviu, įspėjant tą, kuris tai daro, parodydamas jo poelgio žalą ir nukreipdamas jį į gėrį, o ne į šį blogį. Jei jis negali įvykdyti šio lygio, jis turėtų blogį smerkti širdimi, nemėgdamas to pikto poelgio ir pasiryžęs jį pakeisti, kai tik turės galimybių. Blogų darbų smerkimas širdimi yra žemiausias tikėjimo lygis šiuo atžvilgiu.
Ibn Masud (tebūnie Allahas juo patenkintas) tarė: Vienas vyras pasakė: „O Allaho Pasiuntiny, ar būsime nubausti už tai, ką padarėme džahilijos laikais (iki islaminio nežinojimo)?“ Pranašas atsakė: „Tas, kuris daro gera priėmęs islamą, nebus nubaustas už tai, ką padarė per džahiliją, o tas, kuris daro blogį priėmęs islamą, bus nubaustas už ankstesnius ir vėlesnius poelgius.“
Bendru sutarimu
Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) nurodė islamo priėmimo pranašumus. Ir kad tas, kuris priima islamą ir tampa atsidavusiu, nuoširdžiu ir teisingu musulmonu, nebus nubaustas už nuodėmes, kurias padarė per džahiliją. Ir kad tas, kuris elgiasi neteisingai priėmęs islamą, būdamas veidmainiu arba išsižadėjusiu islamo, bus nubaustas už tai, ką padarė tiek savo netikėjimo laikotarpiu, tiek priėmęs islamą.
Džabir (tebūnie Allahas juo patekintas) perdavė: Vienas vyras paklausė Pasiuntinio (ramybė ir Allaho palaima jam): „Ar manai, kad jei aš atliksiu privalomas maldas, pasninkausiu Ramadano mėnesį, leisiu teisėtą (halal) ir uždrausiu neteisėtą (haram) ir nieko daugiau nedarysiu, ar pateksiu į rojų?“ Pranašas atsakė: „Taip“. Vyras pasakė: „Prisiekiu Allahu, aš nieko daugiau nedarysiu.“
Perdavė Muslim
Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) nurodo, kad jei žmogus atlieka tik penkias privalomas maldas be rekomenduojamų savanoriškų maldų, pasninkauja Ramadaną ir nesilaiko savanoriško pasninko, o leistiną (halal) laiko teisėtu ir elgiasi pagal tai, o neteisėtą (haram) laiko neteisėtu ir to vengia, jis pateks į rojų.
Abu Malik Al-Ašari (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) tarė: „Švarumas - tai pusė tikėjimo. „Alhamdulilliah“ pripildo svarstykles, „Subhanallah“ ir „Alhamdulilliah“ pripildo tai, kas tarp dangaus ir žemės. Malda yra šviesa, labdara - (tikėjimo) įrodymas, o kantrybė - nušvitimas. Koranas - tai argumentas už arba prieš tave. Kiekvienas išeina anksti rytą ir pateikia save: arba išlaisvindamas savo sielą, arba privesdamas ją prie sužlugdymo.“
Perdavė Muslim
Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pranešė, kad išorinis švarumas pasiekiamas apsiplovimu (vudu) ir išsimaudymu (ghusl), ir tai yra viena iš maldos sąlygų. Taip pat pranešė, kad sakyti „Alhamduliliah“ užpildo svarstykles. Taip norima pagirti Allahą ir priskirti Jam tobulumo savybes. Tai bus pasverta Teismo dieną ir užpildys gerų poelgių svarstyklę. Ir kad sakyti „Subhanallah val-hamdulilliah“ - išaukštinti Allahą aukščiau visų trūkumų ir priskirti Jam visišką tobulumą, kuris pridera Jo didybei, su meile ir išaukštinimu - užpildo tai, kas yra tarp dangaus ir žemės. Ir kad „malda yra šviesa“ žmogaus širdyje ir veide, kape ir Teismo dieną. Kad „labdara yra įrodymas“ ir tikinčiojo tikėjimo nuoširdumo įrodymas, ir tai atskiria jį nuo veidmainio, kuris susilaiko nuo labdaros, nes netiki už tai pažadėtu atlygiu. „Kantrybė kaip nušvitimas“ - tai yra susilaikymas nuo susierzinimo ir pasipiktinimo - šviesos spindėjimas, ateinantis su karščiu ir deginimu, kaip saulės spinduliai. Taip yra todėl, kad kantrybė yra sunki, reikalaujanti kovos su savimi ir susilaikymo nuo savo norų. Taigi, kantrus žmogus ir toliau švyti ir laikosi nurodymų bei teisingo kelio. Kantrybė rodoma laikantis Allaho įsakymų, vengiant Jo draudimų ir ištveriant kančias bei įvairių formų sunkumus šiame pasaulyje. Kad „Koranas yra argumentas už tave“, recituojant ir veikiant pagal jį, arba „prieš tave“, kad jo atsisakei. Tada Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) informavo, kad visi žmonės dirba ir vaikšto, jie atsikelia iš miego ir išeina atlikti skirtingus darbus, kai kurie iš jų laikosi paklusnumo Allahui ir taip išsigelbėja nuo pragaro. O kai kurie nukrypsta ir daro nuodėmes, kurios juos sužlugdo, nuvesdamos į pragarą.
Muaz (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė: Aš jojau už Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) ant asilo, vardu „Ufair“. Pranašas paklausė: „O Muaz, ar tu žinai, kokia yra Allaho teisė į Savo tarnus ir kokia tarnų teisė į Jį?“ Atsakiau: „Allahas ir Jo Pasiuntinys žino geriausiai.“ Jis pasakė: „Allaho teisė į Savo tarnus yra ta, kad Jį garbintų ir nesietų partnerių su Juo. Tarnų teisė į Allahą yra ta, kad Jis nebaustų tų, kurie nesieja partnerių su Juo.“ Aš paklausiau: „O Allaho Pasiuntiny, ar neturėčiau pranešti žmonėms apie šią gerą žinią?“ Jis atsakė: „Nepranešk jiems, kad jie nepriklausytų tik nuo to.“
Bendru sutarimu
Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pamini Allaho teisę į Savo tarnus ir tarnų teisę į Jį. Taip pat parodo, kad Allaho teisė į Savo tarnus yra ta, kad jie turi garbinti Jį vieną ir nesieti su Juo partnerių, ir kad tarnų teisė yra ta, kad Jis nebaustų tų, kurie tiki Jo vienumu ir nesieja partnerių su Juo. Tada Muaz paklausė: O Allaho Pasiuntiny, ar turėčiau pranešti žmonėms, kad jie džiaugtųsi šiuo nuopelnu? Bet Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) liepė neinformuoti, kad jie nepriklausytų vien nuo šio dalyko.
Džabir (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė: „Vienas vyras atėjo pas Pranašą (ramybė ir Allaho palaima jam) ir paklausė: „O Allaho Pasiuntiny, kokie yra du privalomi dalykai?“ Jis atsakė: „Kas miršta nesiedamas partnerių su Allahu, pateks į rojų, o kas miršta ką nors susiedamas su Allahu, pateks į pragarą.“
Perdavė Muslim
Vyras paklausė Pranašo apie du bruožus: vieną, dėl kurio patenkama į rojų, ir kitą, dėl kurio patenkama į pragarą. Atsakydamas, Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) tarė, kad bruožas, dėl kurio patenkame į rojų, yra tas, kad žmogus miršta garbindamas Allahą vieną, nieko su Juo nesusiedamas. O savybė, dėl kurios patenkama į pragarą, yra ta, kad žmogus miršta, ką nors susiedamas su Allahu, priskirdamas Jam partnerį lygų Jo dieviškumu ar viešpatavimu arba Jo vardais ir savybėmis.
Sufjan Ibn Abdillah As-Sakafi (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė: Aš pasakiau: „O Allaho Pasiuntiny, papasakok man ką nors apie islamą, ko negaliu paklausti nieko, tik tavęs.“ Jis atsakė: „Pasakyk: aš tikiu Allahą, tada būk tvirtas.“
Perdavė Muslim ir Achmed
Sufjan Ibn Abdilliah, Pranašo kompanjonas, (tebūnie Allahas juo patenkintas) paprašė Pranašo išmokyti jį teiginio, apimančio visas islamo reikšmes, kad galėtų jo laikytis ir neklausinėtų kitų. Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) jam pasakė: Sakyk: Aš liudiju, kad nėra jokio kito dievo išskyrus Allahą, ir tikiu, kad Jis yra mano Viešpats, mano Dievas, mano Kūrėjas ir vienintelis, turintis teisę būti garbinamas be partnerio. Tada paklusti Allahui, vykdant tai, ką Jis įsakė, vengiant to, ką Jis uždraudė, ir išliekant tvirtais.
