Hadeeth Cards
Da'wa cards that highlight great meanings from the noble prophetic hadiths in a simple style and attractive display that helps the Muslim to have a deeper understanding of his religion in an easy way
All
Kais Ibn Asim (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė: „Aš atėjau pas Pranašą (ramybė ir Allaho palaima jam) ketindamas priimti islamą. Jis liepė man išsimaudyti su vandeniu ir lotoso (sidr) medžio lapais.“
Perdavė Abu Daūd, At-Tirmidhi ir An-Nasa-i
Kais Ibn Asim atėjo pas Pranašą ketindamas priimti islamą. Taigi, Pranašas liepė jam išsimaudyti su vandeniu ir sidr medžio lapais, nes jie naudojami valymui ir turi gerą kvapą.
Machmud Ibn Labid (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė: „Usman Ibn Afan (tebūnie Allahas juo patenkintas) norėjo atstatyti Pranašo mečetę, bet žmonėms ši idėja nepatiko ir jie norėjo, kad jis paliktų ją tokią, kokia yra. Po to jis pasakė: „Girdėjau Allaho Pasiuntinį (ramybė ir Allaho palaima jam) sakant: „Tam, kuris stato mečetę vardan Allaho, Jis pastatys jam tokią pačią rojuje.““
Bendru sutarimu
Usman Ibn Afan norėjo atstatyti Pranašo mečetę ir paversti ją geresne. Tačiau žmonėms tai nepatiko, nes tai reikalautų pakeisti visą jos buvusią struktūrą. Mečetė buvo sumūryta iš molinių plytų, o lubos - iš palmių šakų. Tačiau Usman norėjo ją atstatyti iš akmenų ir gipso. Taigi, jis jiems pranešė, kad girdėjęs Pranašą sakant, kad tas, kuris stato mečetę, kad laimėtų Visagalio malonę, o ne dėl pasipuikavimo ar reputacijos, Allahas duos jam geriausią atlygį už tokį jo poelgį. Atlygis yra tas, kad Allahas pastatys jam panašų rojuje.
Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Malda šioje mano mečetėje yra geriau nei tūkstantis maldų bet kur kitur, išskyrus Al-Haram mečetėje.“
Bendru sutarimu
Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) atkreipė dėmesį į maldos nuopelnus savo mečetėje ir kad tai atneša didesnį atlygį nei tūkstantis maldų, atliekamų bet kurioje kitoje pasaulio mečetėje, išskyrus Al-Haram mečetėje Mekkoje - ten atlikta malda yra geriau nei malda Pranašo mečetėje.
Abu Katada As-Salamij (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Kai kas nors iš jūsų įeina į mečetę, tegul prieš atsisėsdamas atlieka du maldos rakatus.“
Bendru sutarimu
Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) paragino tuos, kurie ateina į mečetę bet kuriuo metu ir bet kokiu tikslu, prieš atsisėdant atlikti du rakatus. Tai yra tachijatul-masdžid (mečetės sveikinimo) du rakatai.
Abu Hmaid arba Abu Usaid pranešė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Kai kuris nors iš jūsų įeis į mečetę, tegul sako: „Allahumma iftach ly abuaba rachmatik.“ (O Allahe, atidaryk man Savo gailestingumo vartus). O kai išeis, tegul sako: „Allahumma inni as-aluka min fadlik.“ (O Allahe, aš prašau Tavęs dosnumo).“
Perdavė Muslim
Pranašas nukreipė savo bendruomenę į maldavimą, kuris turi būti ištartas įėjus į mečetę: „O Allahe, atidaryk man Savo gailestingumo vartus.“ - tai yra prašyti Visagalio, kad suteiktų priemonių, leidžiančių pasiekti Jo gailestingumą. O išėjus iš mečetės, reikia sakyti: „O Allah, aš prašau Tavęs dosnumo.“ - tai yra prašyti Allaho dosnumo ir geranoriškumo teikiant teisėtą pragyvenimą.
Salim Ibn Abul-Džad pranešė, kad vienas vyras pasakė: „Kaip norėčiau, kad jau būčiau pasimeldęs ir gavęs paguodos.“ Atrodė, kad žmonės nepritarė vyro pareiškimui. Salim pasakė, kad girdėjo Pasiuntinį (ramybė ir Allaho palaima jam) sakant: „O Bilal, pakviesk maldai, paguosk mus ja.“
Perdavė Abu Daūd
Vienas vyras iš kompanjonų pasakė: „Kaip norėčiau, kad jau būčiau pasimeldęs ir gavęs paguodos.“ Atrodė, kad žmonės nepritarė vyro pareiškimui. Salim pasakė, kad girdėjo Pasiuntinį (ramybė ir Allaho palaima jam) sakant: „O Bilal, pakviesk į maldą ir paskelbk jos pradžią, kad mes gautume paguodą.“ Taip yra todėl, kad malda apima asmeninį bendravimą su Visagaliu Allahu ir suteikia palengvėjimą sielai ir širdžiai.
Abu Hazim Ibn Dinar pranešė: „Kai kurie vyrai atvyko pas Sahl Ibn Sad As-Saidi. Jie domėjosi, iš kokios medienos padarytas minbaras. Taigi, jie paklausė jo apie tai, ir jis atsakė: „Prisiekiu Allahu, aš žinau, iš ko jis pagamintas. Mačiau jį pirmą dieną, kai jis buvo pastatytas, ir mačiau kaip pirmą kartą Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) atsisėdo ant jo. Pasiuntinys atsiuntė kažką pas vieną moterį iš ansar, kurios vardą paminėjo Sahl, sakyti jai: „Pasakyk savo vergui staliui, kad pagamintų man medžio gabalų, ant kurių galėčiau atsisėsti kalbėdamas su žmonėmis per pamokslą.“ Taigi, jis pagamino juos iš Tamarisko medienos iš Al-Ghaba (vietos netoli Madinos). Kai jis užbaigė savo darbą, atnešė Pasiuntiniui, kuris įsakė jį pastatyti čia. Tada pamačiau, kaip Allaho Pasiuntinys meldėsi ant jo ir pasakė takbir, ir tada nusilenkė, po to nusileido atgal ir grįžo prie minbaro pagrindo. Baigęs atsisuko į žmones ir pasakė: „O žmonės, aš tai pagaminau tik tam, kad galėtumėte sekti mano pavyzdžiu ir mokytis mano maldos.““
Bendru sutarimu
Kai kurie vyrai priėjo prie vieno iš kompanjonų ir paklausė jo apie Pranašo minbarą, kurį naudojo Pasiuntinys, ir iš ko pagamintas. Jie apie tai diskutavo ir ginčijosi. Taigi, kompanjonas jiems paminėjo, kad Pranašas atsiuntė kažką pas vieną moterį iš ansar, kuri turėjo vergą stalių, prašyti: „Pasakyk savo vergui, kad padarytų man minbarą, ant kurio galėčiau atsisėsti kai kalbu su žmonėmis.“ Moteris pakluso ir liepė savo vergui pagaminti Pranašui minbarą iš Tamarisko medžio. Kai jis baigė, moteris nusiuntė minbarą Pranašui, kuris įsakė jį pastatyti į savo vietą mečetėje. Tada jis meldėsi ant jo, tarė takbir ir nusilenkė. Tada jis nusileido atgal, neatsukęs veido ir atsigulė šalia minbaro pagrindo, o tada grįžo atgal. Baigęs maldą, jis atsisuko į žmones ir pasakė: „O žmonės, aš tai padariau tik tam, kad galėtumėte sekti mano pavyzdžiu ir išmokti mano maldos.“
Hitan Ibn Abdillah Ar-Rakaši pranešė, kad atliko maldą su Abu Mūsa Al-Ašari ir per tašahud, kažkas iš žmonių pasakė: „Malda tapo privaloma kartu su geranoriškumu ir zakiatu.“ Kai Abu Mūsa baigė maldą ir padarė taslim, jis atsisuko į žmones ir paklausė: „Kas iš jūsų taip pasakė? Žmones apėmė tyla. Jis vėl tarė: „Kas iš jūsų taip pasakė?“ Žmones apėmė tyla. Jis pasakė: „O Hitan, galbūt tu tai sakei.“ Hitan atsakė: „Ne, aš to neištariau. Bijojau, kad dėl to gali supykti ant manęs.“ Vienas vyras tarp žmonių pasakė: „Aš tai pasakiau ir neketinau tuo nieko, tik gero.“ Abu Mūsa pasakė: „Ar jūs nežinote, ką turite pasakyti maldoje? Iš tiesų, Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) kreipėsi į mus, paaiškindamas mums mūsų suną ir mokydamas mus kaip melstis, sakydamas: „Kai meldžiatės, ištiesinkite eiles ir leiskite vienam iš jūsų vesti jus maldoje, o kai jis ištaria takbir, jūs taip pat ištarkite; kai jis recituoja {bet ne tų, kurie užsitraukė Tavo Pyktį, ir ne tų, kurie nuklydo.} [Koranas, sūra „Al-Faticha“ 1:7], sakykite „amyn“, ir Allahas jums atsakys. Ir kai imamas sako takbir ir nusilenkia, jūs po jo taip pat ištarkite takbir, nusilenkite bei pakilkite iš nusilenkimo. Tada Pasiuntinys pasakė: „Tai tolygu. Ir kai imamas sako: „Samijal-lahu liman chamidah“, turėtumėte pasakyti: „Allahumma rabbana ualakal-chamd“, ir Allahas jus išgirs, nes Visagalis pasakė Savo Pranašo liežuviu: „Allahas girdi tą, kuris Jį giria. Ir kai imamas sako takbir ir nusilenkia kniūbsčia, jūs taip pat darykite, nes imamas nusilenkia ir pakyla prieš jus.“ Tada Pasiuntinys pasakė: „Tai tolygu. Ir kai imamas sėdi per tašahud, pirmieji žodžiai turėtų būti: Attachijatu, attajibatu, assalauatu lilliah, assalamu alaika ajjuhan-nabij ua rachmatullahi ua barakatuh, assalamu alaina ua ala ibadil-lliahis-salichyn, ašhadu allia iliaha illiallah, ua ašhadu anna muchammadan abduhu ua rasūluh.“
Perdavė Muslim
Kompanjonas Abu Mūsa Al-Ašari (tebūnie Allahas juo patenkintas) meldėsi. Kai jis sėdėjo per tašahud, vienas iš besimeldžiančių už jo pasakė: „Malda tapo privaloma kartu su geranoriškumu ir zakiatu.“ Kai Abu Mūsa baigė maldą, atsigręžė į žmones ir paklausė kas iš jų tai pasakė. Žmonės tylėjo ir nė vienas nekalbėjo. Jis dar kartą pakartojo klausimą ir niekas į jį neatsakė. Abu Mūsa pasakė galbūt Hitan tai pasakė. Taip yra todėl, kad Hitan buvo drąsus ir artimas Abu Mūsai, todėl to įtarimas jam nepakenktų bei kad paskatintų tą, kuris tai pasakė, prisipažinti. Hitan tai paneigė ir pasakė, kad bijotų, jog Abu Mūsa jam už tai priekaištautų. Tada tas žmogus prisipažino ir teigė, jog tai sakydamas neketino nieko blogo. Abu Mūsa, mokydamas jį, pasakė: „Ar tu nežinai, ką turi pasakyti maldoje?!“ Tada Abu Mūsa pranešė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) vieną dieną kreipėsi į juos, paaiškindamas šariatą bei mokydamas maldos ir tarė: „Kai meldžiatės, ištiesinkite eiles ir leiskite vienam iš jūsų vesti jus maldoje, o kai jis ištaria takbir, jūs taip pat ištarkite*; kai jis recituoja {bet ne tų, kurie užsitraukė Tavo Pyktį, ir ne tų, kurie nuklydo.} [Koranas, sūra „Al-Faticha“ 1:7], sakykite „amyn“, ir Allahas jums atsakys. Ir kai imamas sako takbir ir nusilenkia, jūs po jo taip pat ištarkite takbir, nusilenkite bei pakilkite iš nusilenkimo. Tada Pasiuntinys pasakė: „Tai tolygu. Ir kai imamas sako: „Samijal-lahu liman chamidah“, turėtumėte pasakyti: „Allahumma rabbana ualakal-chamd“, ir Allahas jus išgirs, nes Visagalis pasakė Savo Pranašo liežuviu: „Allahas girdi tą, kuris Jį giria. Ir kai imamas sako takbir ir nusilenkia kniūbsčia, jūs taip pat darykite, nes imamas nusilenkia ir pakyla prieš jus.“ Tada Pasiuntinys pasakė: „Tai tolygu. Ir kai imamas sėdi per tašahud, pirmieji žodžiai turėtų būti: Attachijatu, attajibatu, assalauatu lilliah, assalamu alaika ajjuhan-nabij ua rachmatullahi ua barakatuh, assalamu alaina ua alia ibadil-lliahis-salichyn, ašhadu allia iliaha illiallah, ua ašhadu anna muchammadan abduhu ua rasūluh.“
Pranešta nuo Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas), kad: Jis sakydavo takbir kiekvienoje privalomoje ir savanoriškoje maldoje per Ramadaną ir kt. Jis sakydavo takbir kai pradeda maldą ir kai nusilenkdia. Tada jis sakydavo: „Samia allahu liman chamidah“. Tada sakydavo: „Rabbana ua lakal-chamd“ prieš nusilenkdamas. Tada - takbir nusilenkęs. Tada - takbir pakėlęs galvą nuo nusilenkimo, tada vėl takbir nusilenkęs bei pakėlęs galvą po nusilenkimo. Po to jis sakydavo takbir pakilęs iš sėdimos padėties abu kartus. Jis tai darydavo kiekviename rakate, kol baigs maldą. Tada išeidamas jis sakydavo: „Prisiekiu Tuo, kurio Rankoje mano siela, mano malda panašiausia tarp jūsų Allaho Pasiuntinio maldai. Tokia buvo jo malda kol jis paliko šį pasaulį.“
Bendru sutarimu
Abu Huraira aprašo dalį Pranašo maldos. Jis praneša, kad atsistojęs maldai sakydavo Allahu Akbar. Jis ištardavo takbir tada: kai nusilenkdavo, kai pakeldavo galvą, kai nusilenkdavo antram sudžiūd ir kai pakeldavo galvą po jo, ir kai pakildavo po pirmųjų dviejų rakatų po pirmojo tašahud, trijų ar keturių rakatų maldoje. Jis tai darydavo per visą maldą, kol ją baigs. Ištiesęs nugarą nuo nusilenkimo, jis sakydavo: Samia allahu liman chamidah. Ir stovėdamas tiesiai sakydavo: rabbana ualakl-chamd. Tada Abu Huraira, išeidamas po maldos, sakydavo: „Prisiekiu Tuo, kurio Rankoje mano siela, mano malda panašiausia tarp jūsų Allaho Pasiuntinio maldai. Tokia buvo jo malda kol jis paliko šį pasaulį.“
