Hadeeth Cards
Da'wa cards that highlight great meanings from the noble prophetic hadiths in a simple style and attractive display that helps the Muslim to have a deeper understanding of his religion in an easy way
All
Abu Muchammed, Al-Hasan Ibn Ali Ibn Abi Talib, Pasiuntinio, ramybė ir Allaho palaima jam, anūkas, perdavė: Aš mintinai išmokau iš Allaho Pasiuntinio, ramybė ir Allaho palaima jam, šį mokymą: „Venk to, kas tau sukelia abejonių, ir laikykis to, kas nesukelia abejonių.“
رواه الترمذي والنسائي
Pranašas įsakė žmogui atsisakyti tų žodžių ar veiksmų, dėl kurių jis turi abejonių, nesvarbu, ar jie yra draudžiami, ar ne, neteisėti ar teisėti, ir pasirinkti tai, kas nesukelia jokių abejonių – tai, apie ką jis yra tikras, kad tai gera ir teisėta.
Abu Jala Šaddad Ibn Aus (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Iš tiesų, Allahas įsakė gerumą visuose dalykuose. Taigi, kai žudote, gerai žudykite, o kai skerdžiate, gerai skerskite. Tegul vienas iš jūsų pagalanda savo ašmenis ir saugo gyvūną, kurį jis skerdžia, nuo kančių.“
Perdavė Muslim
Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pranešė, kad Visagalis Allahas paskyrė mums ichsan (gerumą/puikumą) visuose reikaluose. Tai yra nuolatinis dėmesingumas Allahui, Jį garbinant, darant gera ir susilaikant nuo žalos kitoms būtybėms. Vienas iš to aspektų yra ichsan žudant ir skerdžiant. Ichsan žudant, siekiant teisinio atpildo, yra pasirinkti lengviausią būdą, kuris sukelia mažiausiai kančių žudomajam ir greičiausiai atima gyvybę. Ichsan skerdžiant gyvulius yra parodyti gerumą gyvūno atžvilgiu, gerai pagaląsti ašmenis kai gyvūnas nežiūri, ir neskersti gyvūno, kai kiti gyvūnai žiūri.
Abu Malik Al-Harith Ibn Asim Al-Ašari (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Švarumas - tai pusė tikėjimo. „Alhamdulilliah“ pripildo svarstykles, „Subhanallah“ ir „Alhamdulilliah“ pripildo tai, kas tarp dangaus ir žemės. Malda yra šviesa, labdara - (tikėjimo) įrodymas, o kantrybė - nušvitimas. Koranas - tai argumentas už arba prieš tave. Kiekvienas išeina anksti rytą ir pateikia save: arba išlaisvindamas savo sielą, arba privesdamas ją prie sužlugdymo.“
Perdavė Muslim
Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pranešė, kad išorinis švarumas pasiekiamas apsiplovimu (vudu) ir išsimaudymu (ghusl), ir tai yra viena iš maldos sąlygų. Taip pat pranešė, kad sakyti „Alhamduliliah“ užpildo svarstykles. Taip norima pagirti Allahą ir priskirti Jam tobulumo savybes. Tai bus pasverta Teismo dieną ir užpildys gerų poelgių svarstyklę. Ir kad sakyti „Subhanallah val-hamdulilliah“ - išaukštinti Allahą aukščiau visų trūkumų ir priskirti Jam visišką tobulumą, kuris pridera Jo didybei, su meile ir išaukštinimu - užpildo tai, kas yra tarp dangaus ir žemės. Ir kad „malda yra šviesa“ žmogaus širdyje ir veide, kape ir Teismo dieną. Kad „labdara yra įrodymas“ ir tikinčiojo tikėjimo nuoširdumo įrodymas, ir tai atskiria jį nuo veidmainio, kuris susilaiko nuo labdaros, nes netiki už tai pažadėtu atlygiu. „Kantrybė kaip nušvitimas“ - tai yra susilaikymas nuo susierzinimo ir pasipiktinimo - šviesos spindėjimas, ateinantis su karščiu ir deginimu, kaip saulės spinduliai. Taip yra todėl, kad kantrybė yra sunki, reikalaujanti kovos su savimi ir susilaikymo nuo savo norų. Taigi, kantrus žmogus ir toliau švyti ir laikosi nurodymų bei teisingo kelio. Kantrybė rodoma laikantis Allaho įsakymų, vengiant Jo draudimų ir ištveriant kančias bei įvairių formų sunkumus šiame pasaulyje. Kad „Koranas yra argumentas už tave“, recituojant ir veikiant pagal jį, arba „prieš tave“, kad jo atsisakei. Tada Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) informavo, kad visi žmonės dirba ir vaikšto, jie atsikelia iš miego ir išeina atlikti skirtingus darbus, kai kurie iš jų laikosi paklusnumo Allahui ir taip išsigelbėja nuo pragaro. O kai kurie nukrypsta ir daro nuodėmes, kurios juos sužlugdo, nuvesdamos į pragarą.
Abu Said Sad Ibn Malik Ibn Sinan Al-Khudri (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Negalima daryti žalos apskritai ir negalima daryti žalos atsakant.“
رواه ابن ماجه والدارقطني وغيرهما مسندًا
Pranašas paaiškino, kad būtina atitolinti žalą bet kokia forma nuo savęs ir kitų žmonių. Jis mokė, kad niekam nėra leidžiama daryti žalos tiek sau, tiek kitiems. Taip pat negalima atsakyti į žalą darant žalą, nes žalą galima pašalinti tik per atpildą, neviršijant ribų.
Ibn Abbas (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Jei žmonėms būtų suteikta viskas, ko jie reikalauja, kai kurie norėtų (kitų) žmonių turto ir kraujo. Tačiau įrodymų pateikimas tenka ieškovui, o priesaika – tam, kuris neigia kaltinimą.“
رواه البيهقي وغيره هكذا وبعضه في الصحيحين
Pranašas atkreipė dėmesį, kad jei žmonėms būtų suteikta tai, ką jie teigia tik remdamiesi savo pareiškimais, be įrodymų ar liudijimų, kai kurie reikalautų kitų turto ir gyvybių. Tačiau reikalaujantis asmuo turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo reikalavimą. Jei įrodymų trūksta, reikalavimas perduodamas atsakovui, ir jei jis jį paneigia, atsakovas privalo prisiekti, po to jis išteisinamas.
Abu Burda perdavė nuo tėvo, Abu Musa Al-Ašari (tebūnie Allahas juo patenkintas): Kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pasiuntė jį į Jemeną ir klausė apie ten gaminamus gėrimus. Jis paklausė: „Kas tai?“ Abu Musa atsakė: „Al-Bit ir Al-Mizr.“ Tada Abu Burda buvo paklaustas: „Kas yra Al-Bit?“ Jis sakė: „Nabiz (vynas), pagamintas iš medaus, o Al-Mizr – iš miežių.“ Tuomet Pranašas pasakė: „Viskas, kas apsvaigina, yra draudžiama.“ (Perdavė Al-Bukhari) Muslim perdavė šį hadisą tokia fomuluote: Abu Musa sakė: „Allaho Pasiuntinys pasiuntė mane ir Muadh į Jemeną. Tada aš pasakiau: ‚O Allaho Pasiuntiny, čia mūsų šalyje gaminamas gėrimas, vadinamas Al-Mizar iš miežių, ir gėrimas, vadinamas Al-Bit iš medaus.‘ Tada jis pasakė: ‚Viskas, kas apsvaigina, yra draudžiama.‘“ O kitoje Muslim hadiso versijoje sakoma: „Tada jis pasakė: ‘Viskas, kas apsvaigina ir trukdo maldai, yra draudžiama.’“ Ir dar vienoje jo versijoje sakoma: „Allaho Pasiuntinys, kuriam buvo duota galimybė kreiptis į žmones su nedaugeliu žodžių, talpinančiais daug prasmės, ir užbaigti pasakytą geriausiu būdu, pasakė: ‘Aš uždraudžiu viską, kas apsvaigina ir neleidžia atlikti maldos.’“
رواه البخاري ومسلم
Abu Musa Al-Ašari pranešė, kad kai Pranašas pasiuntė jį į Jemeną, jis paklausė jo apie kai kuriuos gėrimus, kurie ten gaminami, ir ar jie yra uždrausti. Pranašas paklausė apie tuos gėrimus. Abu Musa atsakė: „Tai Bit — nabiz (vynas) iš medaus, ir Mizr — vynas iš miežių“. Tada Pranašas, kuriam buvo suteikta galimybė kreiptis į žmones su nedaugeliu žodžių, talpinančių savyje daug prasmės, pasakė: „Viskas, kas apsvaigina, yra uždrausta“.
Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad girdėjo Pranašą (ramybė ir Allaho palaima jam) sakant: „Tas, kuris atlieka hadžą neužsiimdamas rafasu (lytiniais santykiais ar nepadoriomis kalbomis) ar nenusidėdamas, grįš kaip tą dieną, kai jo motina jį pagimdė.“
Bendru sutarimu
Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) paaiškino, kad tas, kuris atlieka hadžą Visagaliui Allahui, neužsiimdamas rafasu (tai reiškia lytinius santykius, ar tai būtų lytinis aktas, ar preliudija) ar nešvankiomis kalbomis bei nedarydamas nuodėmių, nusikaltimų ar piktų poelgių. Tos nuodėmės taip pat apima draudžiamų dalykų darymą ihramo metu. Jis grįžta iš hadžo su atleistomis nuodėmėmis, lygiai taip kaip kūdikis gimsta laisvas nuo nuodėmių.
Aiša (tebūnie Allahas ja patenkintas) pranešė, kad girdėjo Pasiuntinį (ramybė ir Allaho palaima jam) sakant: „Jokios maldos negalima melstis kai valgis yra paruoštas arba kai yra būtinybė tuštintis.“
Perdavė Muslim
Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) uždraudė melstis šalia maisto, kurio besimeldžiantis žmogus labai trokšta. Be to, jis uždraudė melstis, kai yra būtinybė atsikratyti dviejų nešvarumų - šlapimo ir išmatų - nes tai blaško dėmesį.
Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Jei penktadienį sakai savo draugui „klausykis“, kai imamas sako pamokslą, vadinasi, tu kalbi tuščiai.“
Bendru sutarimu
Pranašas atkreipia dėmesį į tai, kad viena iš etikų, kurios turėtų laikytis tie, kurie lanko penktadienio pamokslą, yra klausytis imamo, kad būtų galima apmąstyti dėstomas pamokas, ir kad kiekvienas, kuris kalba nors ir mažiausius žodžius - kol imamas sako pamokslą ir liepia kam nors tylėti arba klausyti, tai pražiopso penktadienio maldos nuopelnus.
