Hadeeth Cards
Da'wa cards that highlight great meanings from the noble prophetic hadiths in a simple style and attractive display that helps the Muslim to have a deeper understanding of his religion in an easy way
All
Abu Hamza Anas Ibn Malik (tebūnie Allahas juo patenkintas), Pranašo tarnas, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Nė vienas iš jūsų netiki, kol nelinki savo broliui to, ko linki pats sau.“
Bendru sutarimu
Pranašas pabrėžė, kad joks musulmonas nepasiekia pilno tikėjimo, kol nemyli savo broliui to, ką myli sau, tiek religiniuose darbuose, tike geruose užsiėmimuose, ir nekenčia to, ką nekenčia sau. Jei jis mato trūkumų savo brolio religiniame įsipareigojime, stengiasi jį pataisyti, o jei randa jame gerumo, jį veda ir padeda bei nuoširdžiai pataria jam religiniais ir pasaulietiniais klausimais.
Abu Masud Ukba Ibn Amr Al-Ansari Al-Badri (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Iš tikrųjų, tai, kas pasiekė žmones iš ankstyvųjų pranašų žodžių: jei nejauti gėdos, daryk ką nori.“
Perdavė Al-Bukhari
Pranašas informavo, kad tarp ankstyvųjų pranašų mokymų, kurie buvo perduoti žmonėms iš kartos į kartą, kol pasiekė pirmąją šios bendruomenės kartą, yra: apsvarstyk, ką nori daryti, ir daryk tai, jei tai nėra gėdinga; tačiau palik tai, jei tai yra kažkas, dėl ko jauti gėdą. Kuklumas trukdo daryti piktadarystes, o tas, kuris neturi kuklumo, leis sau pasinerti į visus amoralumo ir blogio veiksmus.
Umar Ibn Al-Khattab (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Jei tik pasitikėsite Allahu taip, kaip turėtumėte, Jis pasirūpins jumis taip, kaip pasirūpina paukščiais - ryte jie iškeliauja alkani, o vakare grįžta pilnais pilvais.“
رواه الإمام أحمد والترمذي والنسائي وابن ماجه وابن حبان في صحيحه والحاكم
Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) ragina mus pasikliauti Visagaliu, kuris duoda naudos ir apsaugo nuo blogio pasaulietinių ir religinių reikalų atžvilgiu, nes iš tikrųjų niekas neduoda ir nesulaiko, ir nedaro žalos ar neduoda naudos, išskyrus Jis, tebūnie Jis Išaukštintas. Ir kad turėtume ieškoti tinkamų priemonių, kuriomis galėtume pasiekti naudos ir išvengti blogybių, iš tikrųjų pasikliaudami Allahu. Kai tai padarysime, Allahas mus aprūpins taip, kaip parūpina paukščiams, kurie ryte iškeliauja alkani, o vakare grįžta pilnais pilvais. Šis paukščio elgesys yra savotiška praktika ieškoti pragyvenimo, be priklausomybės ir tinginystės.
An-Navas Ibn Siman (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Teisumas – tai geras elgesys, o nuodėmingumas – tai, kas neduoda ramybės tavo širdžiai ir ko nenorėtum, kad žmonės sužinotų.“ Vabisa Ibn Mabad (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė: „Kartą atėjau pas Allaho Pasiuntinį, ramybė ir Allaho palaima, ir Jis pasakė: ‘Ar atėjai klausti apie teisumą ir nuodėmingumą?’ Atsakiau: ‘Taip’. Jis pasakė: ‘Kreipkis į savo širdį ir sielą dėl sprendimo’, – pakartojo šiuos žodžius tris kartus, – ‘nes teisumas yra tai, kas nuramina sielą ir suteikia ramybę širdžiai, o nuodėmingumas yra tai, kas trikdo sielą ir neramina širdies, net jei žmonės tai laikytų teisų’.“
الحديث الأول: رواه مسلم، والحديث الثاني: رواه أحمد والدارمي
Pranašas kalbėjo apie teisumą ir nuodėmingumą ir sakė, kad: didžiausia teisumo dalis – tai geras elgesys: su Allahu – per dievobaimingumą, o su žmonėmis – per kantrybę priimant jų įžeidimus, vengti pykčio, šypsotis, kalbėti maloniai, palaikyti ryšius, per paklusnumą, gerumą, nuoširdumą, švelnų elgesį ir malonų bendravimą. Nuodėmingumas – tai dalykai, kurie kelia nerimą sieloje, trikdo širdį, kelia abejonių ir baimę, kad tai gali būti nuodėmė, todėl žmogus nenori, jog apie tai sužinotų kilnūs, garbingi ar tobuliausi žmonės, nes tai yra negražu. Siela natūraliai linkusi rodyti kitiems savo gerąsias puses, tad jei žmogus nenori, kad kiti sužinotų apie tam tikrą jo poelgį, vadinasi, tai yra nuodėmė, neturinti nieko gero. Net jei žmonės suteikė tau nuosprendį (fatvą), neturėtum juo pasikliauti, kol sieloje išlieka abejonė. Nuosprendis nepašalina abejonės, jei ji pagrįsta, o muftis duoda nuosprendį be žinių. Tačiau jei nuosprendis duotas remiantis šariato argumentu, klausiantysis privalo jos laikytis, net jei jo širdis nejaučia ramybės.
Abdullah Ibn Busr (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė: „Kartą vienas žmogus atėjo pas Pranašą, ramybė ir Allaho palaima jam, ir pasakė: ‘O Allaho Pasiuntiny, iš tiesų, islamo įstatymai mums tapo per daug, tad pasakyk mums ką nors visapusiško, ko mes galėtume tvirtai laikytis’. Pranašas atsakė: „Tegul tavo liežuvis nesiliauja būti drėgnas minint Allahą.“ Kitoje hadiso versijoje, kurį perdavė Muaz Ibn Džabal (tebūnie Allahas juo patenkintas), sakoma: „Paskutinį kartą, kai atsisveikinau su Allaho Pasiuntiniu, ramybė ir Allaho palaima jam, paklausiau: ‘Koks darbas yra geriausias ir labiausiai patinka Allahui?’ Jis atsakė: ‘Kad mirtum ir tavo liežuvis būtų drėgnas Visagalio Allaho atminimu’.“
رواه أحمد والترمذي وابن ماجه وابن حبان
Vienas vyras skundėsi Pranašui, kad jam tapo per sunku atlikti papildomus garbinimo veiksmus, nes jis buvo silpnas. Todėl paprašė Pranašo patarimo, kokį lengvą darbą jis galėtų atlikti, kad gautų gausų atlygį ir galėtų jo laikytis. Pranašas patarė jam visada ir visur nuolat laikyti savo liežuvį drėgną, minint Allahą Visagalį, šlovinant ir dėkojant Jam, prašant atleidimo, maldaujant ir panašiai.
Abu Bakra (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Ar man nepranešus jums apie svarbiausią iš didžiųjų nuodėmių?“ Jis tai pakartojo tris kartus. Jie (žmonės) pasakė: „Taip, o Allaho Pasiuntiny.“ Jis pasakė: „Partnerių susiejimas su Allahu ir nepaklusnumas tėvams.“ Jis buvo prigulęs, tada atsisėdo ir pasakė: „Bei, išties, melagingas pareiškimas.“ Jis šitai kartojo tiek kartų, kad jau norėjosi, kad jis nustotų.“
Bendru sutarimu
Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pranešė savo kompanjonams apie tris svarbiausias iš didžiausiųjų nuodėmių: 1 - Partnerių susiejimas su Allahu - tai reiškia, kad bet kokia garbinimo forma yra skirta kitam nei Alahui ir bet kurį asmenį prilyginti Allahui dieviškumu, viešpatavimu, vardais ir savybėmis. 2 - Nepaklusnumas tėvams - tai yra bet koks savo tėvų įskaudinimas, tiek žodžiais, tiek veiksmais, nerodant jiems gerumo. 3 - Melagingas pareiškimas, įskaitant melagingą liudijimą - tai kiekvienas melagingas teiginys, kuriuo siekiama pažeminti asmenį, apie kurį tai yra pasakyta, atimant jo turtą, pažeidžiant jo garbę ir panašiai. Pranašas perspėjimą apie melagingą liudijimą pakartojo tiek kartų, kad pabrėžtų jo baisumą ir blogas pasekmes visuomenei, kol kompanjonai norėjo, kad jis nutiltų, iš užuojautos jam ir nemėgimo to, kas sukelia jam susierzinimą.
Al-Mikdam Ibn Mudi Karb (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) tarė: „Kai kažkas myli savo draugą, jis turėtų tai pasakyti jam.“
Perdavė Abu Daūd, At-Tirmidhi ir An-Nasa-i knygoje „As-Sunan Al-Kubra“, bei Achmed
Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) demonstruoja vieną iš priemonių, stiprinančių tikinčiųjų ryšį ir skleidžiančių meilę tarp jų: jei žmogus myli savo brolį musulmoną, jis turi pasakyti jam, kad jį myli.
Abdullah Ibn Amru (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Didžiosios nuodėmės yra: partnerių susiejimas su Allahu, nepaklusnumas tėvams, žmogžudystė ir tyčinė melaginga priesaika.“
Perdavė Al-Bukhari
Pranašas parodo pagrindines nuodėmes, kurių darantys yra griežtai įspėjami šiame ir anapusiniame pasaulyje. Pirmoji iš jų yra „partnerių susiejimas su Allahu“ - tai yra skirti bet kokią garbinimo formą kitam nei Allahui ir laikyti bet ką lygiaverčiu Jam Jo ypatingais bruožais, įskaitant dieviškumą, viešpatavimą, vardus ir savybes. Antroji yra „nepaklusnumas tėvams“ - tai viskas, kas daro žalą tėvams, tiek žodžiais, tiek veiksmais, ir negerumo rodymas jiems. Trečioji yra „žmogžudystė“ - žudymas be teisingos priežasties, kaip priespauda ir agresija. Ketvirtoji yra „tyčinė melaginga priesaika“ - kai kažkas melagingai prisieka ir jis tai žino. Tokia priesaika buvo vadinama (arabiškai) ghamūs, nes panardina (taghmis) to darantį į nuodėmę arba Pragarą.
Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Tas, kuris prižiūri našlę ar vargšą yra kaip mudžahidas (karys), kuris kovoja už Allaho reikalą, arba kaip tas, kuris visą naktį meldžiasi ir visą dieną pasninkauja.“
Bendru sutarimu
Pranašas mus informuoja, kad tas, kuris rūpinasi moterimi, kurios vyras mirė ir neturi kas jai padeda, ar prižiūri vargšą, siekdamas atlygio iš Allaho, Visagalis duos jam tokį patį atlygį kaip to, kuris kovoja dėl Allaho, arba to, kuris atlieka savanorišką naktinę maldą ir nepavargsta, ir to, kuris visada nepaliaujamai pasninkauja.
