Hadeeth Cards
Da'wa cards that highlight great meanings from the noble prophetic hadiths in a simple style and attractive display that helps the Muslim to have a deeper understanding of his religion in an easy way
All
Huzaifa (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė: Buvau su Pranašu (ramybė ir Allaho palaima jam), kai jis atėjo į žmonių galinį kiemą ir stovėdamas nusišlapino. Nuėjau į šoną, bet jis pasakė: „Prisiartink.“ Taigi, aš priartėjau, kol atsistojau jam už nugaros. Tada jis atliko vudu (ritualinį apsiprausimą) ir perbraukė rankomis per odines kojines.
Bendru sutarimu
Huzaifah Ibn Al-Jaman pranešė, kad jis buvo su Pranašu, kuris norėjo nusišlapinti ir todėl nuėjo į žmonių galinį kiemą (vietą, kur mėtėsi šiušklės ir iš namų iššluotos dulkės). Jis šlapinosi stovėdamas, nors dažniausiai šlapindavosi sėdėdamas. Huzaifah pasitraukė, bet Pranašas jam liepė ateiti arčiau, taigi jis prisiartino iki tol, kol atsistojo už jo kulnų, kad būtų jam tarsi priedanga ir neleistų kitiems jo matyti tokioje padėtyje. Tada Pranašas atliko vudu ir, pasiekęs kojų plovimą, perbraukė per abu savo khuff - batus iš minkštos odos ir pan., dengiančius kulnus - jų nenusimovęs.
Ali Ibn Abi Talib (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė: Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) paėmė šilką dešinėje rankoje ir auksą kairėje rankoje, tada pakėlė rankas ir pasakė: „Šie du dalykai yra uždrausti vyrams, tačiau leidžiami moterims.“
رواه أبو داود والنسائي وابن ماجه
Pranašas paėmė šilko drabužį arba jo gabalą kairėje rankoje, o dešinėje – auksą, papuošalus ar kažką panašaus. Tada jis pasakė: „Šilkas ir auksas yra uždrausti vyrams dėvėti, tačiau moterims jie yra leistini.“
Džabir Ibn Abdilliah (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė: „Aš girdėjau Allaho pasiuntinį (ramybė ir Allaho palaima jam) Al-Fath (užkariavimo) metais, būnant Mekkoje, sakant: „Iš tiesų, Allahas ir Jo Pasiuntinys uždraudė parduoti alkoholį, mirusius gyvūnus, kiaules ir stabus.“ Buvo pasakyta: „O Allaho Pasiuntiny, ką daryti su mirusių gyvūnų riebalais, kurie naudojami laivų dažymui ir odų tepimui, ir žmonės juos naudoja apšvietimui?“ Jis atsakė: „Ne, tai yra uždrausta.“ Tada Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Tegu Allahas sunaikina žydus. Iš tiesų, kai Allahas jiems uždraudė gyvūnų riebalus, jie juos surinko ir pardavė, o gautą kainą naudojo.“
Bendru sutarimu
Džabir Ibn Abdilliah girdėjo Pasiuntinį, Al-Fath metais, Mekoje, sakant: „Iš tiesų, Allahas ir Jo Pasiuntinys uždraudė parduoti alkoholį, mirusius gyvūnus, kiaules ir stabus.“* Buvo pasakyta: „O Allaho Pasiuntiny, o kaip dėl mirusių gyvūnų riebalų, kurie naudojami laivų dažymui ir odų tepimui, ir žmonės juos naudoja apšvietimui? Ar tai irgi uždrausta?“ Jis atsakė: „Ne, tai yra uždrausta.“ Tada Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Tegu Allahas sunaikina žydus. Iš tiesų, kai Allahas jiems uždraudė gyvūnų riebalus, jie juos surinko ir pardavė, o gautą kainą naudojo.“
Aiša, tikinčiųjų motina, (tebūnie Allahas ja patenkintas) perdavė: Kai Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) išeidavo iš tualeto, jis sakydavo: „ghufranak“.
Perdavė Abu Daūd, At-Tirmidhi, Ibn Madža ir Achmed
Kai Pranašas išeidavo iš vietos, kurioje tuštinosi, jis sakydavo: Aš prašau Tavęs (Tavo atleidimo), o Allahe.
Ibn Abbas (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam): uždraudė valgyti visų plėšrių gyvūnų mėsą, turinčių iltis, ir visų paukščių, turinčių nagus.
Perdavė Muslim
Pranašas uždraudė valgyti plėšrius gyvūnus, kurie medžioja su iltimis, ir paukščius, kurie pjauna maistą ir laiko jį nagais.
Abdullah Ibn Mughaffal (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Yra malda tarp kiekvienų dviejų azanų; yra malda tarp kiekvienų dviejų azanų.“ Trečią kartą jis pridėjo: „Kam tai norės.“
Bendru sutarimu
Pranašas pabrėžė, kad tarp kiekvienų azanų ir ikama yra savanoriška malda, kartodamas tai tris kartus. Trečią kartą jis informavo, kad ši malda yra pageidautina tiems, kurie nori ją atlikti.
Abu Zirr (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė: Kai kurie Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) kompanjonai pasakė Pranašui: „O Allaho pasiuntiny, turtingieji pasiėmė visą atlygį. Jie meldžiasi kaip mes meldžiamės, pasninkauja kaip mes pasninkaujame ir dar atiduoda iš savo perteklinio turto.“ Jis atsakė: „Ar Allahas jums nenuvedė to, ką galite atiduoti kaip auką? Kiekvienas tasbih (sakyti: Šlovė Allahui) yra auka; kiekvienas takiyr (sakyti: Allahas yra Didžiausias) yra auka; kiekvienas tahmid (sakyti: dėka Allahui) yra auka; kiekvienas tahlil (sakyti: nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą) yra auka. Gerų darbų skatinimas yra auka, blogio draudimas yra auka, ir netgi artumas su žmona kiekvienam iš jūsų įrašomas kaip aukojimas.“ Jie paklausė: „O Allaho Pasiuntiny, ar tikrai aistros patenkinimas gali būti laikomas aukojimu?“ Jis atsakė: „Jei žmogus patenkintų ją neleistinu būdu, ar nebūtų užrašyta nuodėmė? Lygiai taip, kai jis tai daro leistinu būdu, jam užrašomas atlygis.“
Perdavė Muslim
Kai kurie neturtingi Pranašo kompanjonai skundėsi Pranašui dėl savo skurdo ir nesugebėjimo atiduoti aukų, kad gautų gausų atlygį, kaip jų turtingi broliai, ir atlikti gerus darbus kaip jie: jie sakė, kad meldžiasi kaip mes, pasninkauja kaip mes, bet jie aukoja iš savo pertekliaus, o mes aukoti negalime! Taigi Pranašas jiems nurodė tuos labdaros būdus, kuriuos jie gali atlikti, sakydamas: Argi Allahas jums nesuteikė to, ką galite paukoti kaip auką sau patiems?! Sakyti „subhanallah“ (Šlovė Allahui) jums yra auka; taip pat „Allahu akbar“ (Allahas yra Didžiausias) – auka; „alhamdulillah“ (dėka Allahui) – auka; ir „lia ilaha illa Allah“ (nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą) – taip pat auka. Gėrio įsakymas yra auka, blogio draudimas – auka, ir net kai vienas iš jūsų turi lytinių santykių su savo žmona – tai irgi yra auka. Jie nustebo ir pasakė: „O Allaho Pasiuntiny, ar mes patenkiname savo geismą ir gauname už tai atlygį?!” Jis atsakė: „Kaip manote, jei žmogus patenkintų aistrą draudžiamu būdu – svetimaudamas ar panašiai – argi jam nebūtų įrašyta nuodėmė? Lygiai taip, kai jis patenkina aistrą leistinu būdu, jam įrašomas atlygis.“
Tikinčiųjų vadas Abu Hafs Umar Ibn Al-Khattab (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad girdėjo Pasiuntinį (ramybė ir Allaho palaima jam) sakant: „Iš tiesų, atlygis už darbus priklauso nuo ketinimų, ir kiekvienas žmogus bus apdovanotas pagal tai, ką jis ketino. Taigi, kas migruoja dėl Allaho ir Jo Pasiuntinio, tada jo migracija yra dėl Allaho ir Pasiuntinio. Ir tas, kurio migracija yra tam, kad pasiektų šio gyvenimo naudą arba vestų moterį, tada jo migracija skirta tam, dėl ko jis migravo.“
رواه إماما المحدثين أبو عبد الله محمد بن إسماعيل بن إبراهيم بن المغيرة بن بردزبه البخاري وأبو الحسين مسلم بن الحجاج بن مسلم القشيري النيسابوري في صحيحيهما اللذين هما أصح الكتب المصنفة
Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) paaiškino, kad visi poelgiai vertinami pagal ketinimą. Šis sprendimas paprastai taikomas visiems poelgiams, įskaitant garbinimo aktus ir sandorius. Taigi, tas, kuris savo gerais darbais siekia kokios nors žemiškos naudos, tą naudą pasieks, bet už tai nebus atlyginta. Ir tas, kuris padaro gerą darbą, ketindamas priartėti prie Visagalio Allaho, bus apdovanotas, net jei jo poelgis yra paprastas, pavyzdžiui, valgymas ir gėrimas. Tada Pranašas pateikė pavyzdį, iliustruojantį ketinimo poveikį, nors abu poelgiai atrodo lygūs. Jis atkreipė dėmesį, kad jei žmogus migruoja palikdamas tėvynę su ketinimu gauti savo Viešpaties malonę, jo migracija yra pagal šariatą ir priimtina, už kurią jam bus atlyginta, atsižvelgiant į jo nuoširdų ketinimą. Tačiau jei žmogus migruoja siekdamas kokios nors pasaulietinės naudos, pavyzdžiui, turto, prestižo, verslo ar žmonos, jis iš savo migracijos pasieks tik tai, ką jis ketino, ir jam nebus suteiktas joks atlygis.
Abu Abdillah An-Numan Ibn Bašir (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad girdėjo Pasiuntinį (ramybė ir Allaho palaima jam) sakant: „Iš tiesų, teisėta (halal) yra aišku, ir neteisėta (haram) yra aišku, o tarp jų yra abejotini dalykai, kurių daugelis nežino. Kas vengia abejotinų dalykų, pašalina atsakomybę dėl savo religijos ir garbės, o kas pakliūva į abejotinus dalykus, pateks į neteisėtą, kaip ir piemuo, kuris gano savo gyvulius šalia draudžiamos ganyklos, todėl greičiausiai ir joje ganysis. Iš tiesų, kiekvienas karalius turi saugomą zoną, o saugoma Allaho teritorija yra Jo draudimai. Iš tiesų kūne yra gabalėlis mėsos, jei jis yra sveikas, visas kūnas bus sveikas, o jei sugedęs, visas kūnas bus sugadintas, o tai (mėsos gabalėlis) yra širdis.“
رواه البخاري ومسلم
Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) paaiškina bendrą reikalų taisyklę ir tai, kad šariate jie priskiriami trims kategorijoms - aiškiai teisėti dalykai, aiškiai neteisėti dalykai ir abejotini dalykai, kurių sprendimai nėra aiškūs ir nežinomi daugeliui žmonių. Taigi, kas atsisako tų neaiškių dalykų, saugo savo religiją, vengdamas patekimo į neteisėtą, ir saugo savo garbę nuo žmonių kritikos dėl tokių abejotinų dalykų darymo. Kas nevengia tų neaiškių dalykų, rizikuoja pakliūti į neteisėtus dalykus ar papiktinti žmones. Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pateikė palyginimą, kad parodytų žmogaus, kuris užsiima abejotinais reikalais, būklę, sakydamas, kad jis yra kaip piemuo, ganantis savo galvijus labai arti savininko saugomo žemės sklypo, taigi, jo galvijai greičiausiai ganysis joje. Taip pat tas, kuris užsiima abejotinais reikalais, priartėja prie neteisėto ir gali į jį pakliūti. Tada Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pranešė, kad žmogaus kūne yra gabalėlis mėsos (širdis), jei jis sveikas, visas kūnas yra sveikas, o jei jis sugedęs, tai visas kūnas tampa korumpuotu.
