Hadeeth Cards
Da'wa cards that highlight great meanings from the noble prophetic hadiths in a simple style and attractive display that helps the Muslim to have a deeper understanding of his religion in an easy way
All
Aiša, tikinčiųjų motina, (tebūnie Allahas ja patenkintas) perdavė: „Atlikdamas ghusl nuo džanaba (nešvarumo po lytinių santykių), Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) nusiplaudavo rankas ir atlikdavo vudu, tada nusiprausdavo. Tada jis perbraukdavo šlapia ranka per plaukus, kol pajusdavo, kad jo galvos oda tapo šlapia. Tada jis tris kartus apipildavo vandeniu ir nuplaudavo likusias kūno dalis.“ Ji toliau pasakė: „Mes su Allaho Pasiuntiniu (ramybė ir Allaho palaima jam) maudydavomės iš vieno indo, iš kurio abu imdavome vandenį.“
Perdavė Al-Bukhari
Atlikdamas ghusl nuo džanaba, Pranašas pradėdavo nuo rankų plovimo. Tada jis atlikdavo maldos vudu. Tada apipildavo savo kūną vandeniu. Tada šlapiomis rankomis perbraukdavo per plaukus, o pajutęs, kad vanduo pasiekė plaukų šaknis ir sudrėkino odą, tris kartus apipildavo vandeniu galvą, tada nusiprausdavo likusias kūno dalis. Aiša (tebūnie Allahas ja patenkintas) pasakė, kad jie su Allaho Pasiuntiniu (ramybė ir Allaho palaima jam) maudydavosi iš vieno indo, iš kurio abu imdavo vandens.
Ali (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė: „Buvau žmogus, kuriam dažnai išsiskiria mazi (ikisėklinis skystis) ir buvau per drovus, kad paklausčiau Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam), atsižvelgiant į jo dukters statusą. Taigi, aš paprašiau Al-Mikdad Ibn Al-Asvad paklausti Pranašo ką daryti. Taigi Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Tegul nusiplauna lytinį organą ir atlieka vudu.“ Al-Bukhari formuluotė tokia: „Atlik vudu ir nuplauk savo lytinį organą.“
Bendru sutarimu
Ali Ibn Abi Talib (tebūnie Allahas juo patenkintas) pareiškė, kad jis dažnai patirdavo madhi išskyras (skystą ir lipnų balkšvą skystį, kuris prasiskverbia iš varpos seksualinio susijaudinimo metu arba prieš lytinį aktą). Jis nežinojo, ką dėl to daryti, ir buvo per drovus, kad paklaustų Pranašo, nes jis buvo Pranašo dukters Fatimos vyras. Taigi, jis paprašė Al-Mikdad Ibn Al-Asvad paklausti Pranašo apie tai. Pranašas atsakė: Jis turi nusiplauti lytinį organą, tada atlikti vudu.
Abdullah Ibn Masud (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė: Aš paklausiau Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam): „Koks poelgis yra mylimiausias Allahui?“ Jis atsakė: „Atlikti maldą anksčiausiu nustatytu laiku.“ Aš paklausiau: „O koks sekantis?“ Pranašas pasakė: „Paklusnumas ir gerumas tėvams.“ Aš pasakiau: „O koks poelgis sekantis?“ Jis pasakė: „Džihadas Allaho kelyje.“ Abdullah Ibn Masud pasakė: „Tai buvo dalykai, kuriuos Pranašas man pasakė, ir jei būčiau jo paprašęs daugiau, jis man būtų pasakęs daugiau.“
Bendru sutarimu
Pranašas buvo paklaustas: Kuris poelgis yra brangiausias Allahui? Jis atsakė: Atlikti privalomas maldas šariato nustatytu laiku. Tada būti paklusniam savo tėvams, būti jiems maloniam, įgyvendinant jų teises. Tada, savo gyvybe ir turtais, atlikti džihadą vardan Allaho, kad Jo žodis būtų aukščiausias, apginti islamo religiją ir jos žmones bei skleisti jos ritualus. Ibn Masud pasakė: Jis man pranešė apie šiuos poelgius ir jei būčiau jam pasakęs: koks sekantis poelgis? jis būtų man pranešęs daugiau.
Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Kiekvieną dieną, kai Allaho tarnai prabunda ryte, būtinai nužengia du angelai. Vienas iš jų sako: ,,O Allahe, suteik tam, kuris aukoja dėl Tavęs, gerą atlygį." O antrasis sako: ,,O Allahe, siųsk nuostolį tam, kuris susilaiko (neišleidžia).“
Bendru sutarimu
Pranašas pasakė, jog kiekvieną dieną, kai pateka saulė, būtinai nusileidžia du angelai, kurie šaukia: O Allahe, atlygink dosniajam, kuris išleidžia tam, kas patinka Tau – paklusnumo darbams, savo artimiesiems, svečiams ir savanoriškoms aukoms, ir suteik jam gėrį bei palaimą už tai, ką jis išleidžia. Kitas sako: O Allahe, padaryk žalą šykščiajam ir sunaikink turtą, kurį jis sulaiko nuo tų, kuriems tai priklauso.
Sahl Ibn Sad (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė Khaibar dieną: „Iš tiesų rytoj šią vėliavą atiduosiu vyrui, kurio rankomis Allahas suteiks pergalę. Jis myli Allahą ir Jo Pasiuntinį, o Allahas ir Jo Pasiuntinys myli jį.“ Žmonės praleido naktį kalbėdamiesi ir spėliodami, kam ji bus atiduota. Ryte žmonės ėjo pas Allaho Pasiuntinį (ramybė ir Allaho palaima jam) visi tikėdamiesi, kad jiems bus duota vėliava. Pranašas paklausė: „Kur yra Ali Ibn Abi Talib?“ Buvo pasakyta: „O Allaho Pasiuntiny, jis kenčia nuo akių problemų.“ Jis pasakė: „Pakvieskite jį.“ Taigi jis buvo atvestas, o Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) spjovė jam į akis ir meldėsi už jį. Po to jis atsigavo, tarsi nebūtų patyręs jokio skausmo ir Pranašas davė jam vėliavą. Ali pasakė: „O Allaho Pasiuntiny, ar turėčiau kovoti su netikinčiaisiais, kol jie taps tokie kaip mes?“ Jis atsakė: „Tęsk toliau, kol pasieksi jų žemę, tada pakviesk juos į islamą ir informuok juos apie tai, ką jiems privaloma atlikti pagal Allaho teises. Prisiekiu Allahu, jei Jis per tave atves nors vieną žmogų, tai tau bus geriau nei raudonieji kupranugariai.““
Bendru sutarimu
Pranašas informavo kompanjonus, kad musulmonai kitą dieną nugalės Khaibar žydus, žmogaus, kuriam jis atiduos vėliavą (armijos simbolį) rankomis. Tarp šio žmogaus bruožų yra tai, kad jis myli Allahą ir Jo Pasiuntinį, o Allahas ir Jo Pasiuntinys myli jį. Taigi, kompanjonai praleido naktį kalbėdami apie tai, kam bus įteikta vėliava, tikėdamiesi gauti šią didelę garbę. Ryte jie nuėjo pas Pranašą, kiekvienas norėdamas būti tuo, kuris patirs šią garbę. Pranašas paklausė apie Ali Ibn Abi Talib. Buvo pasakyta, kad jis serga - kenčia nuo akių skausmų. Taigi, Pranašas pasiuntė žmones jį pakviesti ir, kai jie jį atvežė, jis įspjovė savo garbingomis seilėmis į Ali akis ir meldėsi už jį. Taigi, Ali atsigavo nuo ligos taip, lyg nebūtų kentėjęs jokio skausmo. Tada jis davė jam vėliavą ir įsakė švelniai elgtis, kol priartės prie priešo tvirtovės, ir tada jis turėtų pakviesti juos į islamą. Jei jie jam paklus, jis turėtų informuoti juos apie tai, kas jiems privaloma religijoje. Tada Pranašas parodė Ali šaukimo žmones į Allaho religiją pranašumą ir tai, kad jei pamokslininkui pavyks nukreipti nors vieną žmogų į tiesų kelią, tai jam bus geriau nei turėti raudonuosius kupranugarius, kurie buvo brangiausias arabų turtas, kuriuos jie pasisavina arba atiduoda labdarai.
Zaid Ibn Khalid (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Tas, kuris aprūpina kovotoją Allaho labui, iš tiesų pats dalyvavo kovoje; ir tas, kuris tinkamai rūpinasi kovotojo išlaikytiniais jam nesant, iš tiesų pats dalyvavo kovoje.“
Bendru sutarimu
Pranašas informavo, kad jei asmuo aprūpina kovotoją Allaho labui ir suteikia jam kelionės priemones bei būtinas atsargas tokias kaip ginklai, transportas, maistas, išlaidos ir pan., jis laikomas kovotoju Allaho labui ir gauna tą pačią atlygį. Ir jei asmuo rūpinasi kovotojo reikalais ir užima jo vietą rūpinantis jo šeima, kai jo nėra, jis taip pat laikomas kovotoju.
Jahja Ibn Umara Al-Mazini pranešė: Mačiau, kaip Amr Ibn Abi Hasan klausė Abdullah Ibn Zaid apie Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) apsiplovimą (vudu), todėl jis paprašė vandens indo ir atliko tokį apsiplovimą kaip Pranašas. Abdullah ant rankos užpylė vandens iš indo, tris kartus nusiplovė rankas. Tada įkišo ranką į indą, išsiskalavo burną, įtraukė vandenį į nosį ir išpūtė, trimis saujomis vandens. Paskui vėl įkišo ranką į vandenį ir tris kartus nusiplovė veidą. Tada du kartus nusiplovė rankas iki alkūnių, po to įkišo ranką į vandenį ir nusišluostė galvą, vieną kartą patraukdamas rankas į priekinę ir galinę galvos dalį. Tada nusiplovė kojas iki kulkšnių.
Bendru sutarimu
Abdullah Ibn Zaid (tebūnie Allahas juo patenkintas) paaiškino gestais, kaip Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) prausdavosi. Jis paprašė mažo vandens indo. Pirmiausia, jis pradėjo plauti rankas; pakreipė indą, pylė vandenį ir tris kartus nuplovė plaštakas (nekišdamas rankų į indą). Tada įkišo ranką į indą ir paėmė tris saujas vandens, ir su kiekviena sauja išsiskalavo burną, įtraukė vandenį į nosį ir išpūtė. Po to jis paėmė vandenį iš indo ir tris kartus nusiplovė veidą. Tada paėmė vandenį ir du kartus nusiplovė rankas iki alkūnių. Jis vėl įkišo ranką į indą ir abiem rankomis nusišluostė galvą, pradedant nuo plaukų linijos iki pakaušio, viršutinės kaklo dalies, o tada grįžo į vietą, nuo kurios pradėjo. Po to nusiplovė kojas iki kulkšnių.
Ammar Ibn Jasir (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė: Vieną kartą Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) išsiuntė mane vienam reikalui, o aš buvau džanaba būsenoje (esant didžiajam ritualiniam nešvarumui) ir neradau vandens. Taigi, aš išsivoliojau žemėse kaip gyvulys, tada priėjau prie Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) ir jam apie tai papasakojau. Jis pasakė: „Tau būtų pakakę tai padaryti vien rankomis.“ Tada jis vieną kartą rankomis trenkė į žemę, kaire nuvalė dešinę ranką, išorinę rankų pusę ir veidą.
Bendru sutarimu
Pranašas išsiuntė Ammar Ibn Jasir į kelionę sutvarkyti kai kuriuos jo reikalus. Ammar buvo džanaba būsenoje dėl lytinių santykių arba dėl lytinio susijaudinimo išsiskyrusios spermos ir negalėjo rasti vandens atlikti ghusl . Jis nežinojo taisyklių kaip atlikti tajammum (sausą apsiplovimą) būnant džanaba būsenoje; tačiau jis žinojo šią taisyklę dėl mažojo hadath (ritualinės nešvaros). Remdamasis savo asmeniniais samprotavimais, jis manė, kad lygiai taip pat, kaip žemė yra naudojama kai kurioms kūno dalims nuplauti nedidelio hadath atveju, taip ir atliekant tajammum dėl džanaba reikia plauti visą kūną žeme, analogiškai vandeniui. Taigi, jis išsivoliojo žemėse ir tada meldėsi. Atėjęs pas Pranašą, jis paminėjo tai, kad sužinotų, ar tai, ką padarė, buvo teisinga. Pranašas paaiškino jam, kaip pasiekti tyrumą po mažojo hadath, kaip šlapimas, ir po didžiojo hadath, kaip džanaba, - tai yra vieną kartą paliečiant žemę rankomis, tada nušluostant kaire ranka dešinę, taip pat išorinę plaštakų pusę ir veidą.
Džarir Ibn Abdillah (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė: Aš daviau Allaho Pasiuntiniui (ramybė ir Allaho palaima jam) pasižadėjimą, kad liudiju, jog nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą ir kad Muchammedas yra Allaho Pasiuntinys, kad atliksiu maldą, mokėsiu zakatą, klausysiu jo bei duosiu nuoširdžius patarimus kiekvienam musulmonui.
Bendru sutarimu
Džarir Ibn Abdillah pranešė, kad jis buvo įsipareigojęs ir sudarė sandorą su Pranašu priimti monoteizmo tikėjimą, atlikti penkias privalomas maldas kiekvieną dieną ir naktį, vykdyti jų sąlygas, ramsčius, privalomus ir sunnos aktus, laikytis nustatyto zakato, kuris yra privaloma finansinė labdara, paimta iš turtingųjų ir duodama tiems, kurie to nusipelno iš vargšų ir kitų, paklusti valdovams ir nuoširdžiai apsaugoti bei patarti kiekvienam musulmonui, siekiant atnešti jam naudą ir gėrį.
