Hadeeth Cards
Da'wa cards that highlight great meanings from the noble prophetic hadiths in a simple style and attractive display that helps the Muslim to have a deeper understanding of his religion in an easy way
All
Abdullah Ibn Masūd (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Tikras tikintysis nedalyvauja nei patyčiose, nei dažnai keikiant (kitus), nei jis būna nepadorus ar įžeidus.“
Perdavė At-Tirmidhi
Pranašas pranešė, kad tai nėra tikra tikinčiojo, turinčio pilną tikėjimą, prigimtis - kritikuoti žmonių kilmę, niekinti ir keikti kitus, arba būti nepadoriam veiksmuose ar kalboje.
Abu Al-Abbas Sahl Ibn Sad As-Saidi (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė: „Kartą pas Pranašą, ramybė ir Allaho palaima jam, atėjo vyras ir paprašė: ‘O Allaho Pasiuntiny, nurodyk man tokį veiksmą, už kurį mane mylėtų Allahas ir žmonės’. Jis atsakė: „Būk santūrus šioje žemėje, ir Allahas tave mylės, atsiskirk nuo žmonių turtų, ir jie tave mylės.“
رواه ابن ماجه وغيره بأسانيد حسنة
Kartą vienas vyras paprašė Pranašo, kad nurodytų darbą, už kurį jį mylėtų tiek Allahas, tiek žmonės. Pranašas atsakė, kad Allaho meilė pasiekiama atsisakant pertekliaus šiame pasaulyje, to, kas nenaudinga anapusiniame gyvenime, ir to, kas gali pakenkti tikėjimui. Žmonės tave mylės, kai atsiribosi nuo to, ką jie turi šiame pasaulyje, nes žmonės iš prigimties myli šį pasaulį. O kas su jais dėl to konkuruoja, jie jo nekenčia, o jei palieka jį jiems – pradeda mylėti.
Al-Mikdam Ibn Madi Karib (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad girdėjo Pasiuntinį (ramybė ir Allaho palaima jam) sakant: „Žmogus niekada neįpildė blogesnio indo už savo skrandį. Žmogui užtenka kelių kąsnių, kad išlaikytų tiesią nugarą. Jei vis dėlto reikia valgyti daugiau, tegul būna vienas trečdalis skrandžio skiriamas maistui, vienas trečdalis gėrimui, o vienas trečdalis – kvėpavimui (tuščias).“
رواه الإمام أحمد والترمذي والنسائي وابن ماجه
Pranašas nurodo vieną svarbiausių medicinos principų – prevenciją, per kurią žmogus saugo savo sveikatą. Reikia valgyti saikingai: pakanka valgyti tiek, kiek numalšina alkį ir suteikia jėgų atlikti privalomus darbus. Blogiausias indas, kurį žmogus gali užpildyti, yra jo skrandis, nes persivalgymas sukelia daug pražūtingų ligų. Jei žmogui būtina pasisotinti, Pranašas nurodė: trečdalis skrandžio turi būti maistui, trečdalis gėrimui ir trečdalis turi likti tuščias, kad jis nesusivalgytų, nesukeltų sau žalos ir nebūtų tingus vykdyti to, ką Allahas jam nustatė dėl religijos ir žemiškojo gyvenimo.
Džarir Ibn Abdilliah (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė: Aš paklausiau Allaho Pasiuntinio (ramybė ir Allaho palaima jam) kaip reaguoti į staigų žvilgsnį į svetimą moterį, ir jis nurodė man nukreipti žvilgsnį.
Perdavė Muslim
Džarir Ibn Abdilliah paklausė Pranašo apie vyrą, kuris netyčia ir staiga pažvelgė į svetimą moterį. Pranašas atsakė, kad jis turėtų nukreipti žvilgsnį į kitą pusę, kai tik tai pastebės, ir jam už tai nebus jokios nuodėmės.
Abdullah Ibn Umar (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) atsistojo po to, kai įvykdė akmenų mėtymo bausmę vienam žmogui iš Aslam genties, ir pasakė: „Venkite šio bjauraus poelgio, kurį uždraudė Allahas. Tas, kuris ją padarė, tegu slepiasi pas Allahą ir atgailauja Jam, nes iš tiesų, kas atskleis mums savo nuodėmę, mes įgyvendinsime jam Aukščiausiojo ir Visagalio bausmę, nurodytą Korane.“
رواه الحاكم والبيهقي
Ibn Umar pasakojo, kad Pranašas atsistojo po to, kai Maiz Ibn Malik Al-Aslami (tebūnie Allahas juo patenkintas) buvo apmėtytas akmenimis kaip bausmė už neištikimybę, ir kreipėsi į žmones, sakydamas: „Venkite šios bjaurybės ir visko, kas bjauru bei smerktina tarp nuodėmių, kurias uždraudė Allahas. Kas į jas pakliūna, turi atlikti du dalykus: Pirma: slėpti savo nuodėmę, jei Allahas ją paslėpė, ir nepasakoti apie ją. Antra: skubiai atgailauti Allahui ir nebesitęsti nuodėmę. O tas, kurio nuodėmė tampa mums žinoma, tam taikysime Allaho Knygoje numatytą bausmę už tą nuodėmę.
Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Tas, kuris išvaduos tikintįjį nuo vienos iš šio pasaulio bėdų, Allahas jį išvaduos nuo vienos iš Teismo dienos bėdų. Tas, kuris palengvins nepasiturinčio skolininko padėtį, Allahas palengvins jo padėtį tiek šiame, tiek amžiname pasaulyje. O tas, kuris užstos musulmoną, Allahas užstos jį ir šiame, ir amžiname pasaulyje. Allahas padės Savo tarnui tol, kol jis pats padeda savo tikinčiajam broliui. Ir tas, kuris leidžiasi į kelionę siekdamas žinių, Allahas palengvins jam kelią į rojų. Kai žmonės susirenka viename iš Allaho namų, kur kartu skaito ir studijuoja Allaho Knygą, jiems ateina ramybė, juos apgaubia gailestingumas ir lanko angelai, ir Allahas prisimena juos tarp Savo artimųjų. O kam darbai sustojo, tam nepadės jo kilmė.“
Perdavė Muslim
Pranašas paaiškino, kad atpildas, kurį musulmonas gauna iš Allaho, atitinka jo darbus kitiems musulmonams. Kas palengvina, sumažina ar pašalina sunkumą nuo tikinčiojo šiame pasaulyje, tam Allahas atlygins, palengvindamas vieną iš jo sunkumų Teismo dieną. O kas padeda žmogui, esančiam sunkioje padėtyje, bei pašalina jo sunkumą, tam Allahas palengvins reikalus tiek šiame pasaulyje, tiek anapusiniame gyvenime. O kas paslepia musulmono trūkumus – tai yra sužino apie jo klaidas ar nuodėmes, kurios neturėtų būti viešinamos – tą Allahas pridengs tiek šiame pasaulyje, tiek anapusiniame. Allah padeda savo tarnui tol, kol tarnas padeda savo broliui tiek religiniuose, tiek pasaulietiniuose reikaluose. Pagalba gali pasireikšti maldavimu, fizine pagalba, pinigais ir pan. Kas eina ieškoti religinių žinių dėl Allaho malonės, tam Allahas palengvins kelią į rojų. Ir kai žmonės susirenka viename iš Allaho namų (maldos vietų), skaitydami ir drauge studijuodami Koraną, juos būtinai apgaubia iškilminga ramybė, juos apgaubia Allaho gailestingumas, juos supa angelai, o Allahas juos mini tarp Savo artimųjų – ir tai yra pakankama garbė, kai Allahas pamini Savo tarną aukščiausioje, dangiškoje bendrijoje. Tas, kurio gerieji darbai yra nepakankami, nebus pakeltas į teisingų darbų turinčiųjų rangą. Todėl žmogus neturėtų pasikliauti kilminga kilme ar protėvių nuopelnais, apleisdamas savo pačių darbus.
Abu Rukaja Tamim Ibn Aus Ad-Dari (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Religija yra nuoširdumas.“ Mes paklausėme: „Kam?“ Jis atsakė: „Allahui, Jo Knygai, Jo Pasiuntiniui, musulmonams bei jų lyderiams.“
Perdavė Muslim
Pranašas (ramybė ir Allaho palima jam) informavo, kad religija remiasi nuoširdumu ir tikrumu, jos turi būti laikomasi taip, kaip Allahas įsakė - tobulai, be trūkumų ar apgaulės. Pranašo buvo paklausta: kam turi būti nuoširdumas? Jis atsakė: Pirma - nuoširdumas turi būti Visagaliui Allahui - nuoširdžiai atliekant darbus dėl Jo, nesiejant su Juo partnerių, tikint Jo viešpatavimu, dieviškumu, vardais ir savybėmis, gerbiant Jo įsakymus ir kviečiant žmones tikėti Juo. Antra - nuoširdumas turi būti Jo Knygai - Koranui - tikint, kad tai yra Jo žodžiai ir paskutinė Jo atskleista knyga, ir kad ji paneigia visus prieš tai buvusius įstatymus bei gerbiant ją, tinkamai ją recituojant, veikiant pagal konkrečias jos eilutes ir priimant dviprasmiškas, ginant ją nuo tų, kurie siekia ją iškraipyti, suprantant jos interpretaciją, paisant jos pamokų ir perspėjimų bei juos skleidžiant ir kviečiant į tai žmones. Trečia - nuoširdumas turi būti Jo Pasiuntiniui Muchammedui (ramybė ir Allaho palaima jam) - tikint, kad jis yra paskutinis Pasiuntinys, tikint viskuo, su kuo jis atėjo, laikantis jo įsakymų ir draudimų, garbinant Allahą tik pagal tai, ką jis išmokė, jį gerbiant, skleidžiant jo kvietimą (dava) ir šariatą bei paneigiant jam metamus kaltinimus. Ketvirta - nuoširdumas turi būti musulmonų lyderiams - padėti jiems vykdyti teisingumą, o ne kovoti su jais dėl valdžios, išgirsti ir paklusti jiems tame, kas patinka Allahui. Penkta - nuoširdumas turi būti musulmonams - rodant jiems gerumą, kviečiant juos pas Allahą, jiems nekenkti, linkint jiems gero ir bendradarbiaujant su jais teisumu ir pamaldumu.
Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Už kiekvieną žmogaus kūno sąnarį kiekvieną dieną, kai pakyla saulė, reikia atiduoti labdarą; teisingai spręsti tarp dviejų žmonių yra labdara; padėti žmogui su jo jojamuoju gyvuliu, tai yra padėti ant jo sėdėti arba pakelti ant jo daiktus, yra labdara; geras žodis yra labdara, kiekvienas žingsnis, kurį žmogus žengia į maldą, yra labdara; pašalinti nuo kelio tai, kas kenksminga, yra labdara.“
رواه البخاري ومسلم
Pranašas paaiškino, kad kiekvienas atsakingas (subrendęs) musulmonas turėtų kasdien duoti savanorišką labdarą už kiekvieną savo kaulų sąnarį, taip išreikšdamas dėkingumą Visagaliui Allahui už Jo malonę ir už tai, kad jis sukūrė jo kaulus su sąnariais, kurie leidžia jam griebtis ir išsitiesti. Ši labdara gali būti atliekama ne tik dovanojant pinigus, bet ir atliekant įvairius teisingus poelgius, pavyzdžiui: Elgtis sąžiningai ir sutaikyti nesutariančius asmenis. Padėti žmogui, kuriam reikia pagalbos su jo jojamuoju gyvuliu, padėti ant jo sėdėti arba užkelti ant jo daiktus. Geras žodis, nesvarbu, ar tai būtų zikr (Allaho atminimas), dua (maldavimas), salam (taikos palinkėjimas), ar kt. Kiekvienas žingsnis į maldą. Pašalinti nuo kelio tai, kas kenksminga.
Ubada Ibn As-Samit (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė: „Prisižadėjome ištikimybę Allaho Pasiuntiniui (ramybė ir Allaho palaima jam), klausytis ir paklusti sunkumų ir lengvumo, noro ir nenoro metu bei ištverti, jei mums bus pakenkta, ir nekovoti su tais, kurie turi valdžią ir sakyti tiesą, kad ir kur būtume, nebijodami niekieno priekaištų.“
Bendru sutarimu
Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) priėmė iš kompanjonų ištikimybės pažadą už paklusnumą valdovams tame, kas lengva ir kas sunku, turtingumo ir skurdo būsenoje, ir nesvarbu, ar patinka ar nepatinka jų įsakymai, net jei valdantieji teikia pirmenybę sau, o ne pavaldiniams, kalbant apie viešąsias lėšas, pareigas ir panašiai, jie turėtų klausytis ir paklusti jiems, kas gera, o ne maištauti prieš juos. Taip yra todėl, kad nesutarimai ir korupcija, kurie kiltų kovojant su jais, yra blogesni už korupciją, kurią sukelia jų priespauda. Tarp dalykų, dėl kurių jie prisiekė ištikimybę, yra sakyti tiesą, kad ir kur jie būtų, tai darydami būtų nuoširdūs Allahui ir nebijotų tų, kurie jiems priekaištauja.
